Lybiškių bibliotekos tinklaraštis - Tinklaraštis

Lybiškių biblioteka – 70 metų šviesos ir istorijų kelias

Tue, 22 Apr 2025 12:46:00 +0000

Pirmasis bibliotekos dešimtmetis: Pirmieji žingsniai: žmonės, traktoriai ir knygos (1955 - 1965 m.)

Lybiškių kaimas pradėjo augti, kai 1950-51 m. pradėjo kurtis Varlaukio mašinų – traktorių stotis (MTS)

Mašinų - traktorių stotis Lybiškiuose

Tais laikais, kai dar nebuvo modernių dirbtuvių, traktoriai žiemą stovėdavo tiesiog kieme, o kai prireikdavo rimtesnio remonto – jie būdavo tempiami į didelę medinę daržinę. Tai buvo savotiška technikos prieglauda, kurioje svarbiausia buvo viena – kad traktoriai visai neužšaltų. Daržinės viduje stovėjo kelios 200 litrų talpos kuro statinės. Viena iš jų būdavo specialiai pritaikyta kaip šildytuvas – iš jos išvesdavo dūmtraukį, įtaisydavo ugniakurą. Prie jo susirinkdavo darbininkai – ne tik pasišildyti, bet ir pasidalyti naujienomis, pailsėti nuo šalčio. Aplinkui stovėjo suolai, ant kurių vyrai sėdėdavo su savo pietų dėžutėmis, šildėsi rankas ir valgydavo atšalusį maistą, svajodami apie šiltą pavasarį.

Žiemos tuomet būdavo negailestingos – iki 30 laipsnių šalčio, daug sniego, sunkūs keliai. Bet kai ateidavo pavasaris, prasidėdavo pavasario darbai. Traktoriai būdavo paskirstomi po aplinkinius kolūkius – vienam brigadininkui tekdavo trys ar keturi kolūkiai, o su juo kartu dirbdavo ir apskaitininkas. Visi padaryti darbai būdavo kruopščiai fiksuojami ir ataskaitos pristatomos į kontorą, įsikūrusią dviaukščiame pastate, šiandien žinomame kaip Stoties g. 12. Brigadininkais galėjo būti tik tie, kurie mokėjo rašyti, tai buvo atsakingas darbas. O mechanikais dažnai tapdavo vyrai, kurie dar Smetonos laikais buvo dirbę su kuliamosiomis – senomis javų kūlimo mašinomis, kurias kadaise traukdavo net keturi ar šeši arkliai. Atsiradus traktoriams, šios mašinos taip pat buvo pritaikytos naujai technikai – jas jau traukdavo plieniniai milžinai. Tarp to meto žymių mechanikų buvo Jonas Ridulis, Antanas Žukas ir Jonas Richertas – vyrai, kuriems patikėta technikos širdis. 1952 metais į Varlaukio MTS (mašinų-traktorių stotį) atvyko naujas vadovas – direktorius Antanas Dičpetris. O vyriausiuoju inžinieriumi buvo paskirtas Vincentas Sirevičius.

Iki 1962-ųjų metų Lybiškiai priklausė Skaudvilės rajonui. Tuo metu šis nedidelis miestelis turėjo vieną labai keistą ypatybę – prie pagrindinio kelio Jurbarkas–Skaudvilė stovėjo geležinkelio stotis, tačiau ji neturėjo jokio tikro kelio, tik paprastas lauko keliukas per pievą vedė link jos. Tai pasikeitė, kai į miestelį atvyko naujasis MTS vadovas Antanas Dičpetris. Jis nusprendė, kad Varlaukio stotį privalu sujungti su tikruoju keliu, todėl ėmėsi kelio pylimo darbų. Iš Skaudvilės karjero sunkvežimiais – samosvalais – buvo vežamas žvyras ir smėlis. Tuo metu prie vairo sėdėjo patyrę vairuotojai: P. Bardauskas, J. Remeikis, A. Jukna ir J. Kravčenka. Kai kelias buvo paruoštas, Lybiškiuose prasidėjo tikras atgimimas – ėmė kilti dirbtuvės, kontora (ten, kur šiandien įsikūrusi biblioteka) ir gyvenamasis namas, dabar žinomas kaip Stoties g. 10. Traktorių stotis plėtėsi, vikšriniai traktoriai pamažu buvo keičiami į modernesnius, su guminiais ratais. Padangas jiems tekdavo vežtis net iš Jaroslavlio – 282 kilometrus už maskvos. Visa kelionė pirmyn ir atgal sudarydavo net 2460 kilometrų. Tokius ilgus reisus ryžtingai įveikdavo vairuotojai Petras Bardauskas ir Juozas Bauža. Tuo metu Varlaukio MTS dirbo apie 150 žmonių. 1958 m. visa stotis buvo reorganizuota į RTS – remonto ir technikos stotį. Traktoriai buvo perduoti kolūkiams, daugelis specialistų išsikėlė kitur, o likę rūpinosi technikos priežiūra. Tuomet įkurta ir prekybos tiekimo kontora – darbuotojai rūpinosi atsarginių dalių tiekimu traktoriams ir kitoms mašinoms.

1962 m. žymi dar vieną svarbų žingsnį – buvo įkurtas gumos ir plastmasės cechas. Didelę reikšmę jo įkūrimui turėjo inžinierius V. Sirevičius. Ir tais pačiais metais Lybiškiai jau priklausė Jurbarko rajonui – mažas miestelis, kuriame vyko dideli pokyčiai.

Vincentas Sirevičius ( Nuotrauka iš Nijolės Elenos Sirevičiutės asmeninio archyvo)

Šokių salė vietoje kontoros: kaip gimė kultūra Lybiškiuose

1955 metais, Lybiškių kaime – toje vietoje, kur dabar tęsiasi Stoties gatvė, šalia neseniai supilto naujojo kelio pradėjo kilti pirmieji pastatai. Čia įsikūrė kontora (dabar Stoties g. 12), dirbtuvės ir gyvenamasis namas darbuotojams (šiandieninis adresas – Stoties g. 10). Kontoros pirmasis aukštas virto tikru kultūros centru: čia veikė šokių salė, valgykla ir klubas – skaitykla. Ši vieta tapo ne tik darbuotojų, bet ir viso kaimo žmonių susibūrimo vieta. Klubo–skaityklos vedėja tapo jauna ir talentinga mergina – Natalija Skarbaliūtė. Jos veiklą rėmė Kauno viešoji biblioteka bei Skaudvilės kultūros skyrius.

Skaityklos paskirtis buvo paprasta, bet labai svarbi – ugdyti žmonių kultūrinį gyvenimą, skatinti sportinę veiklą, švietimą. Knygų tuo metu buvo nedaug, todėl pagrindinis bibliotekos darbas rėmėsi laikraščių ir straipsnių sklaida, dažnai – propagandine linkme. Gaunama spauda apėmė visą sovietų sąjungą, nemaža jos dalis – rusų kalba. Tačiau Natalija buvo neeilinė asmenybė, ji subūrė tautinių šokių kolektyvą, kuris dalyvaudavo Dainų šventėse Skaudvilėje. Ji taip pat vadovavo dramos būreliui. Žiemą su būrelio nariais važinėdavo į pasirodymus po aplinkinius kolūkius – Eržvilką, Stulgius, Adakavą – su dengtu sunkvežimiu, liaudiškai vadinamu „liatuška“.

Deja, Natalijos veikla ne visiems atrodė priimtina. Archyvinėse medžiagose rasta, kad 1962 m. Skaudvilės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas ją nubaudė administracine bauda už tai, jog skleidė lietuvių liaudies šokius ir nepakankamai akcentavo „tautų draugystę“ repertuare. Tai rodo, kad Natalija buvo drąsi ir kūrybinga – veikė ne pagal schemą, bet pagal širdį. Tuo metu skaityklos vedėjos pareigos buvo labai plačios: reikėjo skatinti skaitymą, ypač tarp mechanizatorių, organizuoti parodas – dažniausiai skirtas tarybinei propagandai, Spalio revoliacijos metinėms. Skatinta skaityti laikraščius kaip „Leniniečių balsas“, „Komsomolskaja pravda“, platinti juos tarp kolūkiečių, steigti kilnojamąsias bibliotekėles.Bibliotekininkams teko rūpintis ir ateistiniu auklėjimu, komunizmo principų sklaida, kova su girtavimu ir skaitytojų kultūros ugdymu. Iš pradžių skaitytojų buvo nedaug, bet vėliau buvo surašyti visi kaimo gyventojai, galintys skaityti.

Statistika kalba pati už save:

1957 m. – 102 skaitytojai
1958 m. – 121 skaitytojas
1960 m. – 230 skaitytojų
1965 m. – jau net 715 skaitytojų

Tarp bibliotekos darbuotojų minimos dvi pavardės:

1955–1962 m. čia dirbo Natalija Skarbaliūtė, energinga ir kūrybinga kultūros entuziastė.
1962–1965 m. skaityklą perėmė Vanda Kulikauskaitė.

Antrasis bibliotekos dešimtmetis: jaunystės dvasia Lybiškiuose (1965–1975 m.)

1966-aisiais, vos baigusios vidurinę mokyklą, į Lybiškius atvyko dvi jaunos, entuziazmo kupinos merginos – Sofija Sabutytė ir Birutė Mišeikytė. Abi ieškojo darbo ir naujo gyvenimo etapo pradžios. Sofija buvo priimta dirbti bibliotekoje, o Birutė pradėjo karjerą kultūros namuose. Joms buvo suteikti vieno kambario butai tuometiniuose dviaukščiuose namuose Lybiškių kaime – naujos gyvenimo pradžios ženklas.

Po metų Sofija ištekėjo už Alberto Volungio. Jauna šeima apsigyveno erdvesniame dviejų kambarių bute virš kultūros namų. O kai bibliotekoje buvo pradėtas remontas, pastoge knygoms ir skaitytojams laikinai tapo Volungių butas. „Gyventi ir dirbti buvo patogu“, – prisimena Sofija. Ypač po dukrelės gimimo – galėjo vienu metu ir rūpintis vaiku, ir tęsti bibliotekos darbą. Tačiau lengva tikrai nebuvo, kiekvienais metais reikėjo ne tik išlaikyti, bet ir didinti skaitytojų skaičių. Jei 1966 m. jų buvo 791, tai kitąmet jau privalėjo būti daugiau. Tokie buvo to meto reikalavimai – jokių minusų, tik pliusai. Tačiau skaičiai pradėjo svyruoti:

1966 m. – 791 skaitytojas
1967 m. – 847 skaitytojai
1968 m. – 731 skaitytojas
1970 m. – 517 skaitytojų
1972 m. – 218 skaitytojų

Darbo nebuvo mažiau: reikėjo pildyti skaitytojų formuliarus, registruoti naujus skaitytojus, ypač tarp mechanizatorių, vairuotojų ir darbininkų. Bibliotekininko darbas tuo metu buvo kruopštus ir atsakingas – skaičiai, planai, spaudos sklaida ir visuomeninės pareigos.

Sofija Sabutytė–Volungienė bibliotekoje išdirbo visą dešimtmetį – iki 1976 metų. Pradėjus su 62,5 rublių atlyginimu, vėliau jis buvo pakeltas iki 73 rublių. Tai buvo laikai, kai darbas bibliotekoje reiškė ne tik knygas, bet ir bendruomenės gyvenimo širdį. 1976 m. Sofija ir Albertas Volungiai su šeima išsikėlė gyventi į Tauragę. Likę prisiminimai – tai ne tik nuotraukos prie mokyklos su Remeikiais, bet ir gyvas pėdsakas Lybiškių bendruomenės kultūros istorijoje.

Trečiasis dešimtmetis: biblioteka tarp realybės ir plano (1975–1985 m.)

Po dešimtmečio aktyvaus darbo bibliotekoje 1976 m. Sofijai Sabutytei–Volungienei išvykus gyventi į Tauragę, jos vietą užėmė Zofija Buitkutė–Volungienė. Dirbti bibliotekoje ji pradėjo 1977-aisiais, tačiau ten neužsibuvo – išdirbo vos dvejus metus. Pasak Zofijos, bibliotekos darbas tuo metu buvo „išpūstas iki begalybės“. Oficialiai – apie 700 skaitytojų, bet realybėje – vos keletas dešimčių, o dažniausiai – tie patys veidai. Tarp ištikimiausių skaitytojų ji prisimena Lybiškių pradinės mokyklos mokinius, o iš suaugusiųjų – J. Šturmą, P. Lionienę, O. Žukauskienę. Tačiau Zofija nesiskundė, be bibliotekos darbo ji aktyviai dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime – vaidino spektakliuose, padėjo organizuoti vakarones, šventė Naujųjų metų sutiktuves kartu su kultūros namų darbuotojais. Nors biblioteka atskirų renginių neorganizavo, ji vis tiek buvo glaudžiai susijusi su tuo, kas virė Lybiškiuose.

Nuo 1979 iki 1984 metų biblioteką prižiūrėjo įvairūs darbuotojai:

1979 m. – Vida Miniotienė ir Irena Ivanauskaitė
1980 m. – Birutė Adomaitienė
1982 m. – Saulius Petrauskas ir Stasė Dapkuvienė
1984 m. – Angelė Vitkutė

Tais metais skaitytojų skaičiai oficialiai buvo šie:

1976 m. – 304 skaitytojai
1981 m. – 350 skaitytojų
1983 m. – 406 skaitytojai

Pasak Birutės Adomaitienės, skaitytojų sąrašai dažnai būdavo „pripūsti“ – tai buvo daroma dėl reikalavimo turėti įvairaus amžiaus ir profesijų atstovų. Nepaisant to, buvo ir tikrų, ištikimų knygų mylėtojų. Birutė prisimena skaitytojus O. Prasevičienę, O. Žukauskienę, M. Lukošienę, Z. Volungienę. Iš vaikų dažniausiai lankydavosi N. Ignatavičiutė, G. Kiaunytė, R. Petravičius. Bibliotekininkės pačios ne tik dirbo su knygomis, bet ir aktyviai dalyvavo bendruomenės kultūriniame gyvenime – dramos ratelyje, moterų ansamblyje. Biblioteka kartą per mėnesį sulaukdavo knygų iš centrinės bibliotekos – knygų buvo įvairių, ir žmonės noriai jas skaitė.

Ketvirtasis dešimtmetis: iššūkių ir pokyčių metas (1985–1995 m.)

1985–1995 m. Lybiškių biblioteka išgyveno sudėtingą ir permainingą laikotarpį. Iki 1990-ųjų bibliotekininkai čia keitėsi dažnai – daugelis neišdirbdavo nė metų. Ne dėl nenoro dirbti, bet dėl sunkiai pakeliamų reikalavimų. Viešosios bibliotekos nurodymai buvo griežti – tvarkyti dokumentaciją, atitikti skaitytojų planus, vykdyti ideologinius įpareigojimus.

Bibliotekininkės turėjo ne tik skatinti skaitymą, bet ir prižiūrėti, kas skaitoma. Reikalauta platinti rusų autorių kūrybą, propaguoti marksizmą–leninizmą. Tuo pačiu metu teko išimti iš fondų tokių „neparankių“ autorių kaip Solženicinas, Aksionovas, Liubimovas knygas. Pagal 1984 m. LTSR kultūros ministerijos įsakymą bibliotekininkai turėjo rinkti net ūkinius duomenis: kas ką augina, kiek gyvulių laiko, kiek pastatų turi. Kaimo žmonės tokių „surašinėtojų“ nelaukė, nenoriai juos priimdavo į kiemus – natūralu, juk biblioteka jiems visada buvo apie knygas, o ne apie ataskaitas.

Trumpai apie bibliotekos darbuotojus šiuo laikotarpiu:

1985 10 17 – 1986 lapkritis: dirbo Reda Umantienė. Ji gyveno tame pačiame pastate virš bibliotekoje, tad patogu buvo ir gyventi, ir dirbti. Pasak Redos, darbas labiau buvo „popierinis nei rimtas“. Geriausia jos skaitytoja – Ramunė Žemaitytė (Karpienė). Tuometinis atlyginimas siekdavo apie 80 rublių.
1987 m.: Biblioteką perėmė Gražina Vyšniauskaitė–Pareigienė.
1987/88 m.: Dirbo Džiangirda Jaskienė, tačiau 1988 m. išėjo motinystės atostogų.
Tuo metu biblioteką laikinai perėmė Irena Damušytė, pradinės mokyklos mokytoja. Tačiau fondas buvo netvarkingas, patalpos – apleistos. Po patikrinimo 1990 m. direktorė Aldona Urbonavičienė Ireną atleido iš pareigų. Už trūkstamas knygas iš atlyginimo buvo atskaityta 45 rubliai.
1990 08 01: Pradėjo dirbti Laimutė Kionies – iš pradžių antraeilėse pareigose. Atlyginimas – 55 rubliai už pusę etato, plius 17,5 rublio už patalpų valymą. Darbas buvo sudėtingas – fondas apleistas, dokumentacija netvarkinga. Laimutė prisimena, kad darbo subtilybių mokėsi iš patyrusių kolegių – G. Jokūbaitytės, J. Jokūbaitienės, D. Maskolaitytės.

Kai Džiangirda Jaskienė išsikėlė iš Lybiškių, bibliotekoje ir toliau liko dirbti Laimutė. 1992 m., sukūrusi šeimą, ji tapo Laimutė Keterienė ir liko dirbti pavaduojančia darbuotoja, kol situacija stabilizavosi.

Penktasis dešimtmetis: skaitymas tarp pokyčių ir iššūkių (1995–2005 m.)

1994 m. balandžio 1 d. Lybiškių bibliotekos duris dar kartą pravėrė Laimutė Keterienė, oficialiai pradėjusi dirbti antraeilėse pareigose. Į darbą ją priėmė tuometinė bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė. Prasidėjo naujas etapas – reikėjo ne tik sutvarkyti fondus ar suvestines, bet ir rasti kelią į žmonių širdis.

Bibliotekininkė Laimutė Keterienė (Nuotrauka iš asm. L. Keterienės albumo)

Pirmasis žingsnis – bendradarbiavimas su Lybiškių pradine mokykla. Kartu su mokytojomis R. Bartkėniene ir Z. Remeikiene Laimutė inicijavo originalią sutartį–konkursą „Daug skaitysi – greičiau užaugsi“. Mažieji skaitytojai visus metus stropiai rinko puslapius ir istorijas, o pavasarį geriausi iš jų buvo apdovanojami vertingomis knygelėmis. Tai buvo laikas, kai skaitymas buvo šventė.

Konkurso "Daug skaitysi- greičiau užaugsi" geriausi skaitytojai

Skaitytojų skaičius stabiliai augo:

1995 m. – 120
1996 m. – 126
1997 m. – 143
1998 m. – 156
1999 m. – 170
2000 m. – 167
2001 m. – 174
2002 m. – 164
2003 m. – 166
2004 m. – 152
2005 m. – 157

1997 m. prasidėjo dar viena graži tradicija. Bibliotekininkė ėmė organizuoti Atminimo valandą Varlaukio geležinkelio stotyje, skirtą Gedulo ir Vilties dienai. Kadangi Lybiškiuose tuo metu gyveno apie 15 tremtinių šeimų, šis renginys tapo svarbus vietos bendruomenei – rinktasi pagerbti, prisiminti, liudyti, kad istorija neturi teisės kartotis. Žmonių dalyvavimas metams bėgant tik didėjo, o birželio 14-oji tapo ypatinga data kaimo kalendoriuje.

Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m.

(Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)

Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, 2022 m. (Nuotrauka iš asmeninio L. Keterienės archyvo)

Tačiau 2003 m. uždarius Lybiškių pradinę mokyklą, skaitytojų skaičius ėmė mažėti. Mokiniai persikėlė į Varlaukio pagrindinę mokyklą, todėl bibliotekininkė pradėjo važinėti pati – vesdavo vaikams pamokėles apie rašytojus, organizuodavo skaitymo savaites ir skatino meilę knygai, kad ir kur ji būtų.

Bibliotekos kasdienybė buvo kukli: šaltos patalpos (vienas elektrinis šildytuvas), jokių kompiuterių, jokio interneto, o visa dokumentacija rašoma ranka. Renginių bibliotekoje beveik nevyko – visas dėmesys buvo knygų ir periodikos išdavimui, smulkioms parodėlėms, skirtoms lietuvių klasikams. Naujos knygos pasirodydavo retai, o gyventojai vis dažniau rinkdavosi televizorių ir muilo operas – pigesnį, bet paprastesnį turinį.

Kaimas sparčiai keitėsi – gyventojų mažėjo, jauni žmonės emigravo, o daugelis moterų išvyko dirbti slaugėmis į Vokietiją. Tačiau tarp tų, kurie liko – buvo ištikimų skaitytojų, kuriems biblioteka vis dar buvo sielos atgaiva ir tylus prieglobstis.

Šeštasis dešimtmetis: iššūkių laikas (2005–2015 m.)

2005–2015 metų laikotarpis Lybiškių bibliotekai buvo kupinas išbandymų ir tylios kovos dėl išlikimo. Pagrindinė bibliotekos misija nesikeitė – burti vietos bendruomenę, skatinti skaityti, siūlyti naujausią literatūrą, puoselėti lietuvių rašytojų klasikų kūrybą. Biblioteka taip pat bendradarbiavo su Varlaukio J. Gudavičiaus pagrindine mokykla, rengė kraštotyros darbus, organizavo renginius, fiksavo bendruomenės svarbiausius įvykius – stengėsi būti ne tik knygų saugykla, bet ir kaimo kultūros židiniu.

Tačiau laikmetis nelepino, demografinė situacija tapo kritiška. Gimstamumas sparčiai mažėjo, mirštamumas jį lenkė, o jauni žmonės emigruodavo į užsienį, dažniausiai į Airiją, Angliją ar Vokietiją. Išvykdavo ištisos šeimos, dažnai – su mažais vaikais, taip kartu mažėjo ir skaitytojų. Vyresnės moterys dirbo slaugėmis, vyrai ieškojo darbo miestuose. Liko vyresnioji karta, o vaikų balsų bibliotekoje girdėjosi vis mažiau.

Skaitmeninis amžius vis garsiau beldėsi į kasdienybę. „Kam ta knyga, jeigu yra internetas?“ – vis dažniau skambėjo tarp jaunosios kartos. Tik kad Lybiškių biblioteka neturėjo nei interneto, nei kompiuterio. Informacinės technologijos buvo pasiekiamos tik didesniuose miestuose – čia vis dar dominavo popierius, spausdintos kortelės ir ranka pildomi žurnalai.

Materialinė bazė buvo skurdi: seni, silpnai šviečiantys šviestuvai, viena elektrinė krosnelė šildymui, jokios galimybės vykdyti modernias veiklas. 2009-aisiais Lietuvą užklupo ekonominė krizė, kuri dar labiau smogė kaimo kultūros įstaigoms. Bibliotekininkai buvo verčiami išeiti nemokamų atostogų, o tai dar labiau apsunkino ir taip sudėtingą darbą. Skaitytojų mažėjo, ypač tarp vaikų. Tačiau nepaisant visko – biblioteka išliko. Ji tyliai saugojo knygas, rašytojų mintis, krašto istoriją, ir žmones, kurie dar tikėjo, kad geras žodis ir knyga turi galią. Net ir tamsiais žiemos vakarais, prie vieno šildytuvo šilumos, čia galėjai rasti ramybę, prisiminimą, svajonę.

Septintasis dešimtmetis: augimo ir atsinaujinimo metas (2015–2025 m.)

Pagrindinės šiuo laikotarpiu vykdytos bibliotekos funkcijos: dokumentų komplektavimas, tvarkymas, pagalba lankytojams ieškant informacijos, atsakymai į užklausas, įvairūs renginiai, kraštotyros darbų rašymas, Atminties valandos Varlaukio geležinkelio stotyje, dalyvavimas Lybiškių ir Varlaukio bendruomenių veikloje, prisijungimas prie respublikinių iniciatyvų – „Vasara su knyga“, „Skaitymo iššūkis“, „Atverk duris vasarai“.

·2016 m. biblioteka gavo pirmąjį kompiuterį. Aišku, jis buvo senas, dažnai strigdavo, bet dirbti jau buvo galima. Norint atsispausdinti dokumentą, reikėjo įsirašyti jį į USB laikmeną ir ieškoti, kas galėtų atspausdinti, nes spausdintuvo biblioteka dar neturėjo
·Tais pačiais metais, siekiant padidinti bibliotekos žinomumą ir veiklų viešinimą, pritraukti daugiau virtualių vartotojų, buvo sukurta Lybiškių bibliotekos „Facebook“ paskyra. Pradžioje ji teturėjo tik 80 sekėjų. Bibliotekininkės ir jos šeimos narių pastangomis pradėtas kurti įdomus, patrauklus turinys, dalijantis bendruomenės veikla, bibliotekoje vykstančiais renginiais, parodomis. Puslapio dėka biblioteka pasiekė net ir emigravusius kraštiečius – dabar sekėjų skaičius išaugo iki 827. Lybiškių bibliotekos Facebook puslapis - https://www.facebook.com/profile.php?id=100064308027178
2017 m. bibliotekoje įvyko 12 žodinių renginių. Įsimintiniausias jų – popietė „Versi knygos lapus ir stebuklas pabus“, kur pasakas sekė ir inscenizavo mokytojos senjoros Z. Kaminskienė, Z. Remeikienė ir K. Mekionienė. Metų pabaigoje bibliotekininkė inicijavo ir Lybiškių bendruomenės eglutės įžiebimą.

Kalėdinės eglutės įžiebimas, 2017 m.

2018 m. Jurbarko viešosios bibliotekos direktorės Rasidos Kalinauskienės dėka darbo sąlygos bibliotekoje iš esmės pagerėjo: atnaujintas elektros įvadas, pastatyti trys elektriniai radiatoriai. pakeistas langas, seniūnijos dėka – sudėtos naujos grindys ir pakeistos bibliotekos durys.
2019 m. pagerėjus darbo sąlygoms, biblioteka suaktyvino bendradarbiavimą su Eržvilko gimnazijos Varlaukio skyriumi (mokytoja J. Bajarūnienė) – organizuoti renginiai, žygiai knygnešių takais į Pašaltuonį, vaikų popietės, prisidėjimas prie kaimo švenčių – Motinos dienos, Kaimynų dienos, Derliaus šventės.

Popietė su Erzvilko gimnazijos Varlaukio skyriaus mokiniais

2019 m. gegužės 28 d. bibliotekininkės iniciatyva prie bibliotekos pastatyta Mažoji bibliotekėlė, kurios rėmėjas – kraštietis verslininkas iš Jurbarko Albinas Radžius.

Mažosios bibliotekėlės atidarymas, 2019 m.

Tų pačių metų lapkritį, Jurbarko savivaldybės, Viešosios bibliotekos ir Eržvilko seniūnijos dėka, bibliotekoje įvestas vanduo, suremontuotas tualetas, pritaikytas ir neįgaliesiems.

2020 m. biblioteka prisijungė prie LIBIS sistemos, kas ženkliai palengvino dokumentų apskaitą ir skaitytojų aptarnavimą, bei priartino paslaugas prie šiuolaikinio vartotojo lūkesčių.
Tais pačiais metais biblioteka sukūrė tinklaraštį „Mozello“, kuriame pradėjo skelbti Lybiškių krašto tremties istorijas – 2020 m. patalpintos 8 istorijos, o dar 5 – 2021 m.
2020 02 16 minint Lietuvos nepriklausomybės dieną, bibliotekininkei Laimutei Keterienei suteikta nominacija „Eržvilko krašto spindulys“.

·2021 06 14 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga apdovanojo Laimutę Keterienę LPKTS III laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.

2021 m. prasidėjusi pandemija pakeitė bibliotekos darbą – pereita prie nuotolinio darbo, knygos buvo pristatomos skaitytojams į namus laikantis visų saugumo reikalavimų, renginiai vyko su kaukėmis.
2022 04 26 bibliotekininkė apdovanota Jurbarko savivaldybės padėkos raštu už krašto istorijos puoselėjimą ir aktyvią veiklą buriant bendruomenę – jai suteiktas geriausios 2021 m. rajono bibliotekininkės vardas.

Tais pačiais metais Kultūros tarybai buvo pateiktas ir finansavimą gavęs projektas „Varlaukio geležinkelio stotyje gyvenančios istorijos“, skirtas stoties 90-mečiui. Įsigyti baldai – kėdės, projektorius, ekranas.
2023 03 11 d. bibliotekininkė apdovanota Jurbarko rajono savivaldybės nominacija „Krištolinė lelija“ už Varlaukio stoties aktualizavimą ir krašto istorijos puoselėjimą.

2024 m. Viešosios bibliotekos administracijos dėka pakeisti langai, gautas naujas kompiuteris, spausdintuvas, sukurta vieša prieiga vartotojams, perdažytos knygų lentynos ir grindys.
2025 m. pakeisti bibliotekos langai.

2025 m. – Lybiškių bibliotekos jubiliejiniai metai. Jie prasidėjo gražiais renginiais: muzikiniu susitikimu „Sugrįžimai į vaikystę“, tautinių juostų kūrėjos Monikos Tautkienės paroda, mamos nosinaičių paroda ir koncertu, kuriame dalyvavo Veliuonos KC akordeonistų ansamblis „A Damos“.

Lybiškių bibliotekos kelias: septyni dešimtmečiai kultūros ir šviesos

Per septynis dešimtmečius Lybiškių biblioteka patyrė įvairius laikotarpius – nuo ideologinio spaudimo ir darbuotojų kaitos sovietmečiu, iki kūrybiškų iniciatyvų, bendruomenės telkimo ir reikšmingų kultūrinių projektų nepriklausomos Lietuvos metais. Nors ne visada buvo lengva – trūko kompiuterių, šildymo, o skaitytojų gretos mažėjo dėl emigracijos ir demografinių pokyčių – biblioteka visada išliko šviesos tašku kaimo žmonėms.

Nuo 1990-ųjų pradžios bibliotekos vairą perėmusi Laimutė Keterienė įkvėpė naują gyvenimą: pradėti skaitymo konkursai, minimos atmintinos datos, kuriamos parodos, dalyvaujama valstybės ir savivaldybės projektuose. Biblioteka tapo ne tik knygų namais, bet ir vieta, kur gyva krašto istorija, prisiminimai ir bendruomeniškumas.

Šiandien, 2025-aisiais, minint bibliotekos jubiliejinius metus, galime didžiuotis nueitu keliu – tai vieta, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir ateities vizijos. Biblioteka prisitaikė prie technologinių pokyčių, įsiliejo į nacionalinę LIBIS sistemą, atvėrė duris skaitmeniniam pasauliui, tačiau svarbiausia – vis dar kviečia žmones bendrauti, augti ir skaityti.

Bibliotekos pastatas, 2016 m. prieš ir po remonto.

Lybiškių biblioteka – tai ne tik knygos. Tai žmonės, istorijos ir bendruomenė, kurią jungia meilė savo kraštui ir kultūrai. Nuoširdi padėka visiems skaitytojams – ištikimiems ir naujiems, mažiems ir dideliems – už tai, kad buvote, esate ir būsite šios istorijos dalimi.

Tekstą užrašė Jurbarko rajono viešosios bibliotekos Lybiškių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Laimutė Keterienė.

Širdingai dėkojame visiems prisidėjusiems prie šios istorijos kūrimo, kurie dalinosi prisiminimais, nuotraukomis.

Karalių šeimos istorija

Mon, 26 Feb 2024 13:18:00 +0000

Būkintlaukis - mažas ir nuošalus kaimelis Jurbarko rajone (1923 m. surašymo duomenimis gyveno 123 gyventojai, o 2021 m. jų likę tik 8), kuris gali pasigirti ne tik savo gamta ir ramybe, bet ir turtinga istorija, susijusia su Karalių šeima. Lankydamiesi Varlaukio kapinėse, netoli vartelių, dešinėje tako pusėje, stovi didelis paminklinis akmuo su užrašu Karaliai. Visada, užsukus į kapines, į akis krenta neįprasta, čia atgulusių amžinojo poilsio, žmonių pavardė.

Karalių šeimos kapas Varlaukio kapinėse. Nuotrauka Laimutės Keterienės.

Dar 2008 m. vasaros pradžioje teko pakalbinti netoli kapinių gyvenusią Stefaniją Zėringytę Žičkienę, kuri ir papasakojo, kad Karaliai gyveno Būkintlaukio km., anapus Šėmės upelio. Tais pačiais metais buvau pakviesta į buvusių šio kaimelio gyventojų susitikimą Varlaukyje, pas Leoną ir Stefaniją Žičkus. Ten ir sutikau Karalių šeimos atstoves Eugeniją ir Reginą. Pokalbio metu sužinojau įdomią, Būkintlaukio kaime gyvenusių, Karalių šeimos istoriją. Po susitikimo Eugenija Karaliūtė Noreikienė pasidalino nuotraukomis iš savo šeimos archyvo ir istorija, kurią nutariau užrašyti.

Nuotraukoje Regina Karaliūtė Staškevičienė ir Eugenija Karaliūtė Noreikienė. 2008 07 07 Varlaukis, Žičkų sodyba. Nuotrauka iš E. Noreikienės asm. archyvo.

KARALIAI - išskirtiniai Būkintlaukio kaimelio gyventojai

Reginos ir Eugenijos tėtis Bronislovas Karalius, gimė 1872 metais. Buvo baigęs inžinierinius mokslus carinėje Rusijoje. Dirbo vadovaujamą darbą geležinkelio linijų sistemoje ir tuo metu galėjo didžiuotis ne tik profesine sėkme, bet ir unikaliomis pažintimis. Bendravo su rašytoju Levu Tolstojumi, lankė jį Jasnaja Poliana dvare. Taip pat su kunigaikščiais Voroncovais, kurie 2 km. nuo Jaltos, Alupkoje, buvo pasistatę rūmus ir juose lankydavosi tokie garsūs žmonės kaip: dainininkas F. Šaliapinas, kompozitorius S. Rachmaninovas.

Bronislovas Karalius vilkintis carinės Rusijos geležinkelininko uniformą. Nuotrauka iš asm. Rasos Čižinauskienės archyvo.

1918 m. prasidėjus revoliuciniams įvykiams Rusijoje, Bronislovas su grupe draugų organizavo baltagvardiečių plaukimą Juodąja jūra į saugesnę vietą. Už tai raudonarmiečiai, jį kartu su kitais talkininkais, sušaudė. Laimingo atsitikimo dėka, po šūvių serijos, jis tebuvo sužeistas į kaklą. Kai viskas nurimo, jis išsikapstė iš po lavonų ir išgyveno, nors ir teko slapstytis. Po žmonos mirties, kartu su vaikais Vale ir Jurgiu (informacijos apie šiuos vaikus neturime), tais pačiais metais paliko Rusiją ir grįžo į Lietuvą.

Praėjusius keletai metų, Bronislovas susipažino su Būkintlaukio kaimo gyventoja Marijona Turčinskaite (gim. 1900 m.).

Bronislovas ir Marijona Karaliai, 1927 m. Nuotrauka iš asm. Eugenijos Noreikienės archyvo.

1923 m. jie susituokė. Bronislovas už žmoną buvo vyresnis 28 metais. Marijonos tėvai gyveno 2 km. nuo Varlaukio geležinkelio stoties, ten pat apsigyveno ir Karalių šeima. Bronislovo Karaliaus pastangomis buvo sutvarkytas uošvių namas: stogas uždengtas raudonomis čerpėmis, įrengtas balkonėlis stoginėje, įsigyta švediškų žemės ūkio mechanizmų ir įvairių namų apyvokos daiktų. Praėjus keletai metų, pasistatė namą ir Tauragėje. Susilaukė trijų dukterų - Eugenijos, dvynių Algirdos ir Reginos, sūnaus Eugenijaus. Karaliai buvo pasiturintys žmonės - turėjo ne tik detektorinį radijo imtuvą, bet ir tikrą Philips radijo aparatą. Radijo kaina buvo labai didelė kaimo žmonėms, bet Bronislovas, galėjo sau tai leisti. Jo namuose sekmadieniais rinkdavosi vietiniai gyventojai, norėdami pasiklausyti žinių, koncertų, nes anuomet išgirsti balsus per radiją būdavo stebuklas. Buvo kalbama, kad radijas labai nepatiko Varlaukio bažnyčios klebonui, kuris sekmadieniais bardavo parapijiečius, kad šie vietoje šv. Mišių eidavo, pas Karalius klausytis radijo.

Bronislovo atrenovuota uošvių Turčinskų sodyba apie 1927 m.

Nuotrauka iš asm. Eugenijos Karaliūtė Noreikienės archyvo.

Bronislovas Karalius dirbo Pagėgių, Šilutės, Klaipėdos stočių viršininku, buvo gerbiamas ir žinomas žmogus. Kaip kadaise tėtis pasakojo dukrai Rasai Karaliūtei Čižinauskienei - pas senelį medžioti traukiniu atvykdavo aukščiausi geležinkelio valdininkai. Traukinys tiesiog sustodavo netoli jų namų ir laukdavo grįžtančių medžiotojų.

1940 m. Karalių šeimos gyvenimą, kaip ir tūkstančių kitų Lietuvoje – pakeitė atžygiavę Stalino barbarai - enkavėdistai. 1940 m. lapkričio 15 d. Bronislovas Karalius mirė, kai dvynėms buvo tik 7 metukai. Enkavėdistai vis įsibraudavo pas Karalius į namus. Darydavo kratas ir ieškodavo Bronislovo, kuris jau buvo prieš metus miręs ir sūnaus Eugenijaus, kuris tuo metu mokėsi Tauragės gimnazijoje. Reikalaudavo pasakyti, kur jie slapstosi, nes kitaip grasindavo visą šeimą išvežti į Sibirą. Tuo metu kiekvienas dienos momentas buvo iššūkis, bet šeima išsilaikė stipriai ir kartu.

Karalių šeima. Iš kairės į dešinę Eugenija, mama Marijona, Eugenijus, sesės dvynės Algirda ir Regina.
Nuotrauka iš asm. E. Noreikienės archyvo.

Vėliau Marijona Karalienė ištekėjo už Antano Tamošaičio. Po keletos metų stipriai pasiligojo. Mirė 1968 m. liepos 18 d. (palaidota Varlaukio kapinėse).

Prie Turčinskų sodybos, 1949 m.

Iš kairės sėdi M. Turčinskaitė (Karalienė) Tamošaitienė, jos vyras Antanas Tamošaitis. Iš kairės stovi Algirda, Eugenija ir jos vyras, Regina.

KARALIŲ VAIKAI

Eugenija Karaliūtė - Noreikienė

Eugenija Karaliūtė mokėsi Varlaukio mokykloje, mėgo vaidinti dramos būrelyje. Vėliau ji mokslus tęsė Tauragės gimnazijoje ir baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Eugenija Karaliūtė ištekėjo už žemaičio iš Telšių - Vytauto Izidoriaus Noreikos ir ten apsigyveno. Vyras dirbo Telšių rajono švietimo skyriaus vedėju, o ji istorijos mokytoja. Susilaukė 4 vaikų. Visi baigė aukštąjį mokslą ir dirbo pedagoginį darbą.

1946 11 07 Prie Varlaukio mokyklos. Iš kairės į dešinę E. Karaliūtė ir Navakauskaitė.

1946 10 08 Varlaukio mokiniai Žaliųjų miške ruošia medieną mokyklai, skirtą kūrenimui šaltajam sezonui. Antroje eilėje iš kairės į dešinę Varlaukio mokyklos direktorius Jonas Striaukas, mokytojas Jankauskas, mokinys Vaičys ir su skarele Eugenija Karaliūtė.

1945 02 03 Varlaukio mokyklos mokinės prie vokiečių paliktų bunkerių (iš kairės į dešinę Julija Turčinskaitė, Baublytė, Liekytė ir Eugenija Karaliūtė).

Eugenijos Karalūtės sužadėtuvės. Antroje eilėje iš kairės antras Jokubauskas (pravarde bajoras), Marijona Turčinskienė, Algirda ir Regina Karaliūtės. Iš dešinės sėdi Rikertas, jam už nugaros žmona Zosė Jasevičiutė - Rikertienė.

Eugenijus Karalius

Eugenijus Karalius gimė 1924 m., mokėsi Petkaičių pradžios mokykloje. Kaip pasiturinčių tėvų vaikas, mokykloje jis turėjo išimtinę teisę - nešioti ilgesnius plaukus. Kiti berniukai turėdavo nusikirpti plikai.

Nuotraukoje žemiau, prie radijo su ausinėmis, matosi šviesiaplaukio berniuko Eugenijaus šukuosena. Šią žymiają nuotrauką, puošusią Lietuvos radijo 90-mečio plakatą, įamžino tuometinis garsus Veliuonos krašto fotografas Antanas Mickus.

Eugenijus Karalius klausosi radijo. Nuotrauka A. Mickaus.

Nuotraukoje mama Marijona Karalienė ir sūnus Eugenijus apie 1930 m.

Nuotrauka iš asm. R. Čižinauskienės albumo.

1941 m. Eugenijus Karalius baigė Tauragės gimnaziją, studijavo teisę ir dailę. Karui baigiantis, įsitraukė į partizaninę veiklą. Sovietų saugumas jį ilgą laiką sekė ir 1946 m. buvo sulaikytas kartu su drauge Eugenija Žiūraityte, Šilutės turguje. Buvo sufabrikuota byla ir Eugenijus Karalius po teismo buvo išsiųstas dešimčiai metų į Uchtos lagerį, Komijoje. Labai mėgo sportą, todėl net būdamas tremtyje subūrė lietuvių krepšinio komandą.

1949 m. Eugenijus Karalius tremtyje Uchtoje (nuotraukoje antras iš kairės).

Eugenijus ir Eugenija kalėjo skirtinguose lageriuose, iš kurių grįžo tik po Stalino mirties - 1954 m. Grįžę į Lietuvą kartu su Eugenija Žiūraityte sukūrė šeimą ir įsidarbino Petrašiūnų elektrinėje. Apsigyveno Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose pas pažįstamus žmones - Griauzdes. Dirbdamas elektrinėje, gilino žinias Kauno politechnikume, o neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado Energetikos institute. Garsus to meto energetikas Pranas Noreika, pastebėjęs talentingą energetiką, pakvietė dirbti į pradėjusią veikti Elektrėnų elektrinę. Eugenijus su šeima persikėlė ten gyventi.

Eugenijus Karalius buvo labai talentingas inžinierius, laisvalaikiu mėgo buriuoti. 1962 m. Elektrėnuose su bendraminčiais įkūrė jachtklubą. Aistra buriavimui peraugo į profesionalų teisėjavimą, o sovietmečiu tapo sąjunginės kategorijos teisėju. 1978 m. tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) Maskvoje vyksiančioje olimpiadoje paskelbė konkursą buriavimo varžybų arbitrui. Konkursą laimėjo Eugenijus ir tapo vieninteliu teisėju lietuviu, kas tuo laikotarpiu buvo labai netikėta.

1980 m. E. Karalius su šeima olimpinėse žaidynėse Taline, Estijoje.

Nuotrauka iš asm. R. Čižinauskienės archyvo.

Visi Karalių šeimos atstovai turėjo įgimtą talentą piešti bei kurti. Eugenijus Karalius labai gerai grojo akordeonu, pianinu, lūpine armonikėle, to mokė ir savo dukrą Rasą. Jis sukūrė jachtklubui emblemą, Lietuvos buriavimo federacijos ženkliuką.

Kiek pamena dukra Rasa, tėčio darbo kabinete visuomet buvo didelis radijo aparatas, net ir tada, kai buvo populiarūs kompaktiški tranzistoriniai VEF aparatai. Namuose visada veikė radijas, klausydavosi užsienio radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvės radijas“, rusišką „Svoboda“. Dukra prisiminė, kad ir ji jaunystėje po antklode pasikišusi VEF-ą klausėsi uždraustų radijo stočių, nes bijojo svetimų budrių ausų.

2006 m. Lietuvos radijas, pažymėdamas savo 90 - metį išleido kalendorių su Eugenijaus Karaliaus nuotrauka viršelyje. Nuotrauka puikuojasi ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleisto leidinio „Lietuvos radijas 1926-2016 m. Faktai. Kūrėjai. Laidos“.

Eugenijus Karalius mirė 2002 m. Jo žmona Eugenija Žiūraitytė Karalienė - 2017 m. Abu palaidoti Karmėlavos kapinėse.

Algirda Karaliūtė

Algirda Karaliūtė baigusi vidurinę, įstojo į Valstybinį dailės institutą. Jį baigusi, dirbo Kauno J. Naujalio meno ir kitose mokyklose. Dėstė piešimą, braižybą, dailės teoriją ir istoriją. Tapė paveikslus, kurių sukurta virš 1500. Pagrindinė menininkės technika – pastelė. Buvo ištekėjusi už rašytojo Broniaus Jauniškio, gyveno Kaune. „Neturėjau nei vaikystės, nei jaunystės. Gyvenimas – skausmas bei nesibaigiančios nelaimės“- Algirdos Karaliūtės mintimis ir tapytais paveikslais dalinosi rašytojas Julius Pastarnokas savo knygoje „Praeities švytėjimas“. Šią knygą galite rasti ir Lybiškių bibliotekoje.

Algirda Karaliūtė ir rašytojas Julius Pastarnokas

J. Pastarnoko knyga „Praeities švytėjimas" .

Iš visos Bronislovo ir Marijonos Karalių šeimos likusi tik viena dukra - Regina Karaliūtė Staškevičienė, kuri gyvena Klaipėdoje.

Netikėti šios istorijos užrašymo vingiai

Esu nepaprastai dėkinga Eugenijaus Karaliaus dukrai Rasai Karaliūtei Čižinauskienei, kuri leido šią Karalių šeimos istoriją užbaigti parašyti. Ši istorija ilgai (nuo 2008 m.) buvo mano užrašuose, nes trūko informacijos. Rasa su manimi susisiekė netikėtai - 2023 m. sausio mėn. po LRT panoramos siužeto apie Varlaukio geležinkelio stotį. Rasa suteikė tikslesnės informacijos bei pasidalino giminės ir šeimos nuotraukomis.

Rasa šiuo metu gyvena Vaišvydavoje, Kauno rajone. Baigusi režisūros studijas pasirinko muzikės kelią. Mokytojavo įvairiuose Kauno mokyklose, dėstytojavo Marijampolės pedagoginės mokyklos Kauno padalinyje. Buvo Kauno miesto muzikų asociacijos nare, prisidėjo prie Kauno dienų organizavimo, savanoriavo vaikų dienos centre Šlienavoje, organizavo kūrybines dirbtuves. Šiuo metu nemokamai moko vaikus groti pianinu, dainuoti lietuvių liaudies dainas, šokti tautinius ratelius, savo mikrorajone organizuoja katalikiškus ir tautinius švenčių paminėjimus.

Rasa Karaliūtė Čižinauskienė 1988 m. Nuotrauka iš asm. archyvo.

____________________
Tekstas parengtas Lybiškių bibliotekininkės Laimutės Keterienės, 2024 m.

Varlaukio geležinkelio stočiai - 90 metų

Fri, 21 Apr 2023 13:40:00 +0000

Iš Lybiškių kaimo praeities

Lybiškiai, tuomet Viduklės valsčiuje buvęs dvaras, minimi nuo 1583 m. O jau 1820 m. čia užfiksuoti 7 kiemai, 89 gyventojai. Nuo 1902 m. Lybiškiai priklausė Skaudvilės valsčiui, kuriame buvo net trys palivarkai ir kaimas, o juose gyveno 167 žmonės. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių- Radviliškio geležinkelį, kurio atsiradimas prisidėjo prie kaimo gyvenvietės augimo.

1923 m. gyventojų surašinėtojai jau rado 30 ūkių, 201 gyventoją. Lybiškių suklestėjimas prasidėjo sovietmečiu, kai kaimelis tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. Nuo 1989 m. čia gyveno net 423 žmonės, o 2001 m., uždarius geležinkelio stotį, gyventojų skaičius Lybiškiuose sumažėjo ir pagal statistikos duomenys nuo 2017 m. čia gyveno tik 270 gyventojų.

Nutiesus geležinkelį Lybiškiuose, 1933 m. buvo įrengtos dvi stotys, kurių pavadinimas neatitiko jų geografinės vietos. „Lybiškių“ stotelė buvo į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario, o pačiuose Lybiškiuose stotis pavadinta „Varlaukio“ vardu. Varlaukio geležinkelio stoties pastatas išlikęs autentiškas, jo išvaizda nepasikeitė. Tai geras tuo metu statytų mažųjų geležinkelio stočių pavyzdys, kuomet pastatas turi modernizmo bruožų, buvo reprezentatyvus ir funkcionalus, sujungtas su prekių sandėliu bei pasižymintis ir istorine verte (iš V. ir J. Almonaičių knygos „Pietų Karšuva“, 288 psl.).

Darbas geležinkelio stotyje

Varlaukio geležinkelio stotis anksčiau priklausė Pabaltijo geležinkelio ruožui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę - Šiaulių geležinkelio apygardai. Stoties veiklai užtikrinti reikėjo šių pareigybių darbuotojų: stoties budėtojų, iešmininkų – pervažininkų, kelio darbininkų, apeigininkų, komercijos darbuotojų. Eismininkų ir komercininkų darbą kontroliavo, jiems vadovavo bei krovos darbais rūpinosi stoties viršininkas, o už kelių tarnybos darbą buvo atsakingas kelio meistras. Vieną kartą per mėnesį stoties viršininkas su kelio meistru apžiūrėdavo visus stoties įrenginius ir priimdavo sprendimus dėl jų veikimo, kuo galima naudotis, o kas saugiam eismui užtikrinti privalo būti suremontuota. Būdavo atvejų, kad įrenginiais naudotis uždrausdavo.

Stoties budėtojas buvo atsakingas už saugaus traukinių eismo organizavimą, ruošė traukinių priėmimo ir išleidimo maršrutus, įjungdavo atitinkamus šviesoforo signalus. Visa tai būdavo atliekama specialios įrangos pagalba, todėl stoties budėtojo darbas buvo be galo tikslus ir reikalavo didžiulės atsakomybės. Žodiniai pasakymai buvo reglamentuoti ir susigalvojęs bet ko nepasakysi, turėjai kalbėti tiksliai taip, kaip reglamente.

Geležinkelio stoties darbas turėjo būti organizuojamas taip, kad krovos operacijos truktų kuo trumpiau, nes tai įtakojo prastovų laiką, už kurį reikėjo brangiai mokėti. Todėl atvežti vagonai iškrovai turėjo būti kuo greičiau nuvaromi į paskirties vietą.

Jaunų specialistų poreikis ir jų apgyvendinimas

1933 m., prie pat geležinkelio bėgių buvo pastatyta ne tik stotis, bet ir daugiabutis namas su ūkiniais pastatais stoties darbuotojams. Dauguma darbuotojų buvo ne vietiniai, o aplinkinių kaimų gyventojai, todėl daugiabutyje bei stoties antrajame aukšte buvę du butai buvo pilnai apgyvendinti. Darbas buvo atsakingas ir sunkus, todėl dažnai tarp darbininkų vyko kaita. Pasilikdavo tik tie, kurie sukurdavo šeimas ir turėjo kur gyventi. Sovietmečiu, baigusios Vilniaus geležinkelio technikumą, atvyko Irena Uzdraitė, Ona Samoškaitė, Irena Šestak, Kristina Pilken, Olga Bugai - Juknevičienė. Visos čia susirado antras puses ir liko gyventi Lybiškiuose.

Prisiminimai apie stotį karo metais

Stanislovas Turskis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, prisimena kad jo tėvelis Mikalojus Turskas 1940 m. dirbo geležinkelio stotyje revizoriumi. 1941 m. gavo paskyrimą dirbti Varlaukio stotyje. Buvo paskirtas butas, tad jis su šeima apsigyveno Lybiškiuose, geležinkelininkų name prie stoties, kur pradėjo dirbti budėtoju. Stoties viršininkais tada buvo Stoškis, Sujevič, Jukna, kurie buvo atvažiuojantys, todėl dažnai keisdavosi. 1943 m. tėtis Mikalojus buvo paskirtas stoties viršininku. Tuo metu vyko karas, vokiečiai jo nelietė, nes darbas geležinkelyje buvo kaip sukarinta tarnyba

Mikalojus Turskis su žmona Ona ir vaikais: Klementina, Eugenijumi, Stanislovu 1949 m. (Nuotrauka iš Turskių šeimos asmeninio archyvo)

Varlaukio geležinkelio stoties paveikslas (Iš asmeninio K. Turskytės - Pumputienės archyvo)

Stotis po vokiečių atsitraukimo 1944 m.

1944 m. vokiečiai atsitraukdami norėjo susprogdinti stotį, todėl jie užminavo pastatą. Tuo metu atskrido rusų naikintuvai, kurie pradėjo bombarduoti geležinkelio ruožą. Vokiečiai skubiai sušoko į dreziną ir nesuspėjo uždegti Bigfordo virvelės. Stoties darbininkai pasislėpę viską matė ir vokiečiams pasišalinus, likvidavo sprogmenis. Po savęs vokiečių kareiviai susprogdino tik tiltus ir pervažas. Plačiau apie šį įvykį galite paskaityti 2001 m. laikraštyje „Šviesa“ Nr. 39 ir 40 straipsnyje „Geležinkelio paslaptis“ (laikraščio kopiją rasite Lybiškių bibliotekoje). Apie kraupius karo metų įvykius prie geležinkelio stoties pasakojo, dabar jau šviesios atminties Lybiškių kaimo gyventojas Antanas Atkočaitis.

Stoties viršininkai 1950- 2001 m.

1950 m. stočiai ėmė vadovauti Juozas Katinas, vėliau jį pakeitė Juozas Mažulis. Jis išdirbo gal tris metus, nes sirgo sunkia nepagydoma liga. Po jo mirties stočiai vadovauti pradėjo Viktoras Zgurskis, bet jis buvo ne vietinis, todėl ilgai neužsibuvo. Jį pakeitė jaunas specialistas, baigęs Vilniaus geležinkelininkų mokyklą – Eugenijus Turskis, bet metų bėgyje jis buvo pašauktas į sovietų armiją. Į jo vietą buvo komandiruotas budėtojas Antanas Gailius iš Lyduvėnų. 1967 m. jis buvo paskirtas stoties viršininku ir jai vadovavo 20 metų. Buvo reiklus ir griežtas vadovas. Jam išėjus į pensiją, stočiai laikinai vadovavo Olga Bugai - Juknevičienė. Jauna specialistė apsigyveno pačioje stotyje, nes trūko laisvų kambarių daugiabutyje. Ją vėliau pakeitė Kristina Ivanauskienė, dirbusi budėtoja. Ji stočiai vadovavo iki 2001 m., kol buvo uždaryta.

Stoties viršininkė – Kristina Ivanauskienė praleidžia traukinį, 1998 m. (Nuotrauka asmeninio R. Ivanausko archyvo)

Pokario metų kelio darbininkų atsiminimai

Pasakojo Petras Bardauskas, gim. 1922 m., Petkaičių km. gyventojas. Grįžęs iš sovietų armijos, 1947 m. pradėjo ieškoti darbo Kubiliškės kaime, Jurbarko rajone, kur gyveno sesuo Bronė Banienė su vyru Pranu. Kadangi sesers vyras dirbo geležinkelyje apeiginiu, jis jam padėjo gauti darbą geležinkelio tiltų statybos brigadoje, kur išdirbo 7 metus. Tuo metu brigadininkas buvo Petraitis, meistras Abramkis, žydas iš Pagėgių miestelio. Pokario metais tiltai buvo apgriauti, todėl statė naujus per upes: Upyną, Upynikę, Trišiūkštę, Šėmę, medinius postus prie pervažų, garsųjį Lyduvėnų tiltą, susprogdintą karo metais. Kartu su juo dar dirbo A. Žičkus, A. Petraitis, Andrikis, Pr. Kulpys, P. Šimaitis, Mikelaitis. Kiti buvo nevietiniai, o atvykę iš Nemakščių, Verėpų, Skaudvilės. Darbas buvo sunkus, tašė rąstus kirviais, viskas buvo daroma rankomis, o mokėjo labai mažai. Iš pradžių kelis červoncus, vėliau - pirmaisiais rubliais. Kelionės traukiniu darbininkams būdavo nemokamos. 1950 m. sukūrė šeimą, pragyventi iš kelių rublių buvo sunku, todėl 1956 m. išėjo iš geležinkelio ir pradėjo dirbti Varlaukio mašinų – traktorių stotyje vairuotoju.

Antras iš kairės P. Bardauskas (Nuotrauka L. Keterienės asmeninio archyvo)

Pasakojo Angelija Buitkutė – Jakštienė apie tėtį Joną Buitkų, gim. 1912 m. ir dirbusį geležinkelio ruožo apeiginiu. Tėtis darbą geležinkelyje pradėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kadangi gyveno netoli jo, tai jo darbas buvo saugoti geležinkelio tiltą per Upynikę. Po karo, jo saugoti nebereikėjo, tai pradėjo dirbti apeiginiu. O jų buvo trys: Jonas Buitkus, Pranas Banys, Jonas Jokubauskas. Darbo laiko trukmė buvo 8 valandos. Neprisimenu, kad būtų turėjęs išeiginių dienų ir atostogų gaudavo tik 14 dienų per metus. O darbas buvo toks: su savimi turėdavo raudonos ir geltonos spalvos vėliavėles, dūdelę, kuria buvo galima išgauti garsinį signalą, didelį raktą, mažą plaktuką ant ilgo koto, dėžutę su 6 sprogstančiomis petardomis ir, žinoma, indą su vandeniu atsigerti bei pietus kišenėje. Tėtis prižiūrėjo ruožą 3, 5 km nuo namų, o Varlaukio geležinkelio stočiai buvo priskirtas 6 km. ruožas link Viduklės. Apeiginis turėjo per 8 val. 2 kartus apeiti tą ruožą ir dar 2 km ruože atlikti kai kuriuos priskirtus darbus. Turėti kastuvą, užpilti žvyro į kelkraščius, kurių pakraštyje stovėjo stulpeliai, vadinami piketais, kas 100 m. ir vienas didelis stulpas kas 1 km. Aplink juos turėjo būti padarytas apskritas padas iš velėnos, pripilta žvyro ir rankomis iš raudonų plytų duženų padaryta penkiakampė žvaigždė (sovietinis simbolis). Tarpai užpildyti akmenukais, nudažytais baltomis kalkėmis. Geltona susukta vėliavėlė buvo skirta parodyti pravažiuojančiam traukiniui, kad kliūčių nėra, išskleista rodė sumažinti traukiniui greitį, raudona vėliavėlė – sustoti, petardos buvo sustabdyti traukinį ekstremaliu atveju. Visur buvo rankų darbas, atveža žvyrą ir iš atviros vagono platformos reikėdavo kastuvu jį iškrauti (vagonai nebuvo savivarčiai). Be to, dar ir laikas buvo ribotas, kad nesitrukdytų kitų traukinių eismas. Kai brolis paaugo, padėdavo tėčiui, nors dėl saugumo nebuvo galima vaikams dirbti.

Geležinkelio darbuotojai – apeiginiai iš kairės Jonas Buitkus ir Pranas Banys, 1948 m. (Nuotrauka iš asmeninio A. Jakštienės archyvo)

Pasakojo Vaclovas Žukauskas, gim.1925 , gyvenęs Lybiškių km. Pradėjo dirbti 1945 m. geležinkelio ruože Batakiai – Lyduvėnai darbininku. Brigadoje dirbo gal 20 vyrų, nes jei dirbai geležinkelyje neėmė į armiją (sukarinta tarnyba). Atlyginimas buvo mokamas červoncais (apie 30 per mėnesį). Brigadininku tuomet dirbo Fabijonas Zakarauskas, kuris buvo griežtas ir reiklus. Jam išėjus į pensiją, brigadininku buvo paskirtas Alfonsas Sabutis. Kartu su juo dar dirbo Pranas Volungis, Vladas Kazlauskas, Juozas Neverdauskas, Jonas Jokubauskas, Jonas Buitkus (apeiginis), Stanislovas Laurinaitis, o pervažos sargais dirbo Pranciška Lionienė, Putvinskis, iešmininkais Antanas Žukas, Bronius Joga, Algis Jokubauskas. Geležinkelyje išdirbo 46 metus ir ne kartą buvo skatintas premijomis už gerą darbą.

Geležinkelio ruožo „Mosteikiai – Batakiai“ kelio darbininkai: iš kairės į dešinę S. Graneveckas, V. Žukauskas, J. Dovydas, J. Neverdauskas, A. Sabutis (Nuotrauka iš asmeninio O. Žukauskienės archyvo)

Darbuotojų prisiminimai. Darbas geležinkelyje (1967 – 2001 m.)

Pasakojo Ona Gailienė, stoties viršininko Antano Gailiaus žmona. Vyras dirbti geležinkelyje pradėjo 1947 m. Dirbo iešmininku Šienlaukio, Viduklės, Lyduvėnų geležinkelio stotyse. Dirbdamas neakivaizdiniu mokėsi Liepojos geležinkelininkų mokykloje ir ją baigęs, 1967 m. buvo paskirtas Varlaukio geležinkelio stoties viršininku. Išdirbo 20 m., iki pat pensijos. Darbas buvo labai sudėtingas, reikėjo organizuoti vagonų iškrovas, traukinių prastovas, kontroliuoti iešmininkų ir stoties darbą.

Varlaukio geležinkelio stoties budėtojas Antanas Gailius, 1951 m. (Nuotrauka iš Onos Gailienės asmeninio archyvo)

Pasakojo Ona Žukauskienė, gim. 1934 m. Pradėjo dirbti iešmininke 1967 m. Daugiausiai dirbo I poste, į rytus nuo stoties. Darbas buvo praleisti tiesioginius ir rinktinius traukinius. Tiesioginiai tie, kurie važiuoja tiesiai ir nesustoja stotyje, rinktiniai, kurie manevruoja, palieka krovinius arba pasitraukia į kitą kelio šaką, praleisdami tiesioginius. Nurodymus duodavo stoties viršininkas, reikėjo vartyti iešmus: pervesti iš pagrindinio į šalutinius. Darbas buvo atsakingas, kad nesusidurtų traukiniai. Darbas ir egzaminai (kurie buvo vykdomi, kas pusmetį) taip pat rusų kalba. Stotis priklausė Šiauliams. Atlyginimai buvo maži, bet pragyventi užteko, turėjome lengvatą, keleiviniais traukiniais galėjome Lietuvos teritorijoje keliauti nemokamai. Atvykdavo vagonas – parduotuvė, kur geležinkelio darbuotojams buvo pigiau miltai, kruopos, kiti produktai. Buvo ir nemokamas kinas, tai vagonas- klubas, kur galėjo žiūrėti filmus. Iešmininke išdirbo 24 metus, daug kartų buvo apdovanota paskatinamosiomis premijomis.

Iešmininkė O. Žukauskienė prie I-ojo posto

Pasakojo Bronė Skarbalienė, gim.1941 m., gyvenanti Lybiškių km. Iešmininke pradėjo dirbti 1971 m. Išdirbo 30 metų, iki pat stoties uždarymo. Buvo pervažų stotelių budėtoja – iešmininkė. Viena stotelė (vadinosi II) buvo prie pat plento Jurbarkas - Skaudvilė, kita (I)- į rytus už stoties pastato. Tuo metu prie stoties buvo trys geležinkelio atšakos. Eismas buvo gana intensyvus, važiavo keleiviniai, krovininiai, kariniai ešelonai, kurie dažnai manevruodavo. Iešmininko darbas buvo keisti iešmus iš vieno kelio į kitą. Žiemą atkasti iešmus, nuvalyti pervažą, atkasti takelius iki iešmų. Vasarą sutepti tepalu varžtus ir iešmus, kad nesurūdytų ir lengvai vartytųsi. Jos darbo laikotarpiu iešmininkais dirbo: Pranas Volungis, Eugenijus Turskis, Antanas Vaičekauskas, Jonas Šturma, Eugenija Gaidamavičienė. Stotelėje būdavo šalta, nes reikėjo kūrenti anglimis, kurios buvo šlapios ir nelabai kaitriai degė. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pastatyta mūrinė patalpa toliau nuo bėgių ir plento, šildymas buvo elektrinis. Atidaryti ir uždaryti pervažas nuo mašinų reikėjo rankiniu būdu, vėliau buvo pusiau automatinis pervažos atidarymas ir uždarymas. Stoties viršininkas tuo metu buvo Antanas Gailius. Stotyje budėtojais dirbo Eugenijus Turskis, Juozas Šturma, Rūta Žilevičienė, Olga Bugai - Juknevičienė. Darbuotojų darbą dažnai tikrindavo inspektorius Čižauskas. Darbas buvo pamainomis po dvylika valandų, dieninė pamaina, naktinė pamaina ir išeiginė.

B. Skarbalienė prie budėtojo posto (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Pasakojo Rūta Žilevičienė, buvusi stoties budėtoja, šiuo metu gyvenanti Marijampolėje. Į Varlaukio geležinkelio stotį atvyko dirbti su šeima 1971 m. Iš pradžių dirbo budėtoja, vėliau krovinių prekių priėmėja – išdavėja. Tuo metu, per 12 val. reikėjo praleisti net 23 traukinius, kurie ir tiesioginiai buvo, ir manevruodavo. Kolektyve dirbo 13 žmonių. Atlyginimas iš pradžių buvo tik 56 rb. Stoties viršininkas buvo Antanas Gailius, vėliau – Olga Bugai - Juknevičienė.

Pasakojo Nijolė Mančinskienė, išdirbusi geležinkelio tarnyboje 10 metų. Pradėjo dirbti 1981 m. iešmininkės pareigose. Darbo subtilybių išmokė ilgametė darbuotoja Eugenija Gaidamavičienė. Septynis metus buvo iešmininke, vėliau iki uždarymo dirbo stoties budėtoja. Iešmininko darbas buvo sunkus fiziškai – ir dieną, ir naktį, ir per speigą. Reikėjo rengti maršrutus į skirtingus kelius. Kai ji dirbo, tuo metu naktį dar kursuodavo ir keleiviniai traukiniai: Kaliningradas – Ryga , o dieną Šiauliai – Pagėgiai. Žmonės dažnai važiuodavo į Rygą, o dar dažniau į Tauragę apsipirkti, o jaunimas į studijas Šiauliuose. Prekiniai traukiniai sustodavo irgi dažnai, būdavo iškraunamos anglys, kalkės, trąšos, žemės ūkio technika. Nuolat virė darbas, tad ilsėtis nebūdavo kada. Bet darbas vis tiek patiko. Savo dukrai Jolantai patarė, kad studijuotų geležinkelininkų mokslus, nes tikėjo, kad geležinkelis visais laikais bus reikalingas. Džiaugiasi, kad šiuo metu dukra Jolanta Mančinskaitė – Buitkienė yra Pagėgių atraminės geležinkelio stoties vadovė.

N. Mančinskienė su kolegėmis: I. Gustienė, K. Ivanauskienė, O. Prosevičienė, O. Adomaitienė, I. Vilčinskienė (Nuotrauka iš asmeninio N. Mančinskienės archyvo)

Pasakojo Irena Uzdraitė - Vilčinskienė, šiuo metu gyvenanti Klaipėdoje. Pradėjo dirbti 1986 m. kaip praktikantė, o po metų jau kaip diplomuota specialistė kartu su kolegėmis: Ona Samoškaite - Adomaitiene, Irena Šestak- Gustiene, Kristina Pilken- Ivanauskiene. Dirbo jaunas kolektyvas, savaitgaliais kultūros namuose vyko šokiai, jaunoms merginoms netrūko vietinių vaikinų dėmesio. Taip visos jaunos specialistės sukūrė šeimas, gimė vaikai, buvo bendri rūpesčiai ir džiaugsmai. Dalijosi viskuo. Nors kalbėjo trimis kalbomis: lenkų, rusų, lietuvių, bet buvo labai draugiška atmosfera, o Irena su Onute mokė koleges lietuvių kalbos. Jau 1988 m. iš valdžios buvo nurodyta, kad pagrindiniame apie traukinių eismą žurnale rašytumėme tik lietuviškai. Dirbau iki pat stoties uždarymo. Vėliau buvau pervesta dirbti į Tytuvėnų geležinkelio stotį. Šiuo metu Irena dirba Girulių ir Kretingalės stočių budėtoja.

Budėtoja Irena Vilčinskienė, 1998 m. (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)

Su kolegėmis budėtojomis: K. Ivanauskienė, I. Gustienė, O. Adomaitienė, N. Mančinskienė (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)

Pasakojo Loreta Mančinskienė. Dirbti pradėjo iešmininke 1991 m., jos pareigos buvo pusiau centralizuoto iešmo valdymas, traukinių priėmimas ir manevravimas. 1991 -1995 m. dar kursuodavo keleiviniai traukiniai: 8.30 stotyje sustodavo traukinys maršrutu „Radviliškis – Pagėgiai“, o grįždavo 13.10 „Pagėgiai – Radviliškis" per Tauragę. Lybiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai patogu apsipirkti Tauragėje, o ir kelionė buvo nebrangi. Vėliau, dėl mažo keleivių kiekio, maršrutas buvo panaikintas. Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais praleisdavome po 10 – 12 krovininių ešelonų su naftos, cemento produktais, trąšomis, mediena. Stotyje buvo ir iškrovos, ir pakrovos. Daugiausiai iškraudavo trąšas ir pakraudavo rastus į Kaliningrado sritį UAB “Varlaukis“, (Direktorius M. Butkus) ir Žilinsko įmonė – elektros kabelius. Darbas buvo labai atsakingas, nes menkiausia klaida galėjo įtakoti iešmo sugadinimą, dėl to galėjo nuvirsti riedmenys ir būti sugadintas bėgių ešelonas ir važiavimo kelias.

Tradicine tapusi Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, pagerbiant tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

Nuo 1996 m. Varlaukio geležinkelio stotyje vyksta Atminimo valanda, skirta paminėti Vilties ir Gedulo dieną. Iš šios stoties buvo išvežta apie 60 šeimų, o iš viso Jurbarko rajono į Sibirą buvo išvežti 1693 žmonės (informacija iš knygos 1941-1952 m. Lietuvos tremtiniai 1 d.).

Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m. (Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)

Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, 2022 m. (Nuotrauka iš asmeninio L. Keterienės archyvo)

Stoties uždarymas

Stotis uždaryta 2001 m. rugpjūčio 28 d. Atsarginiai bėgiai išmontuoti 2003 m., sumažėjus eismo intensyvumui.
Atminties centro kūrimosi pradžia Lybiškiuose, Varlaukio geležinkelio stotyje

AB “Lietuvos geležinkeliai“ Jurbarko savivaldybei perimti stotį pasiūlė dar 2014 m. Geležinkelio stoties pastatas buvo perimtas 2018 m. Pastatą prižiūrinti Eržvilko seniūnija įvedė atskirą elektros įvadą, 2020 m. Jurbarko rajono savivaldybė pritarė Lybiškių bendruomenės idėjai steigti Atminties centrą Lybiškiuose. Jurbarko savivaldybės Infrastruktūros ir turto skyrius parengė projektą „Lybiškių geležinkelio stoties pritaikymas lankymui, įrengiant šaligatvius, automobilių stovėjimo aikštelę Stoties g. ir 2023 m. gautas finansavimas pradėti paruošiamuosius darbus.

Atminties centras Lybiškiuose turėtų tapti vienu svarbiausių lietuvių istorinio atminimo ir savimonės formavimo centru, kurio svarbiausi sėkmingo veikimo principai būtų autentiškumas ir gyvybingumas - saugoma istorija įamžintų praeitį, o aktyvi centro veikla padėtų žmonėms prie to prisiliesti, pažinti ir suprasti.

Varlaukio geležinkelio stotis, 2023 m. (Nuotrauka L. Keterienės)

STEPONO IR BRONISLAVOS KOVALSKIŲ TREMTIES ISTORIJA

Tue, 08 Jun 2021 16:25:00 +0000

XIII istorija | Apie savo tėvelių Stepono ir Bronislavos tremtį pasakoja dukra Stefanija Kovalskytė – Zacharauskienė, gyvenanti Tauragėje.

Mano tėveliai - Steponas, gim. 1910 m., ir Bronislava, gim. 1916 m. - Kovalskiai gyveno Lybiškių km., Jurbarko r. Jie buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 25 ha žemės, naujai pasodintą 2 ha plote sodą, bičių, gyvulių bei paukščių. Samdė auklę, pagalbinį darbininką. Šeimoje augo seserys - Anastazija, gim. 1943 m. ir Vanda, gim. 1945 m.

Vanda, Stefanija ir Anastazija Kovalskytės Chazane, Sibiras (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Prisimenu, kaip mamytė pasakojo, kad ankstų 1948 m. gegužės 22 d. rytą į jų namus įsiveržė NKVD (Sovietų sąjungos saugumas). Įsakė per 2 val. pasiruošti išvežimui pas „baltąsias meškas“. Išvežė be jokio teismo sprendimo, pagal sudarytus sąrašus, kaip „buožių“ šeimą. Ji iš to streso nežinojo nei kur eiti, nei ką pasiimti ar įsidėti kelionei, griebė viską, kas pakliuvo po ranka.

Bronislava Kovalskienė, 1938 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Steponas Kovalskis (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Išvežė iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė buvo labai sunki ir varginanti, sėdėjo vagone ant maišų, trūko oro, vandens ir ištisai verkė maži vaikai. Gamtinius reikalus atlikdavo vagono gale, kur buvo išpjauta skylė. Maistu dalinosi visi draugiškai, kas ką turėjo. Važiavo tris savaites, kol atvežė į Irkutsko sr. Zimos raj. Chazaną. Tai buvo keli barakai bekraštės taigos miško viduryje. Dvi paras laikė lauke, vėliau suvarė į sulūžusius barakus. Gerai, kad buvo pavasaris ir šilta (vasarą būdavo iki 25 laipsnių karščio, žiemą iki 50 laipsnių šalčio.) Tėtis dirbo medienos ruošos darbuose, mama augino seseris. Pasak mamos, pirmieji metai buvo labai sunkūs, teko kęsti ir badą, ir šaltį, ir vietinių rusų neapykantą. Kiekvieną mėnesį tėvai privalėjo registruotis komendantūroje. Tik vėliau leido rašyti laiškus į Lietuvą. Ir nuo tada tėvelių giminės atsiųsdavo miltų, lašinių, džiovintos duonos, medaus. O Sibire duona buvo dalinama pagal korteles. Dienos norma apie 600 g. Gyvenimo sąlygos pagerėjo po Stalino mirties. Moterys, kurios nedirbo miške nesėdėjo be darbo: jos mezgė, siuvinėjo, sodino augalus, ruošė maisto atsargas žiemai, pradėjo auginti gyvulius. Tėveliai buvo nusipirkę karvę, kuri buvo vardu Žana. Miške buvo daug grybų, uogų, šias gerybes mama su seserimis nešė maišais, džiovindavo, o žiemą veždavo į Zimos gyvenvietę parduoti. Seserys ten pradėjo lankyti mokyklą, kurioje mokėsi daug tremtinių vaikų. 1953 m. Sibire gimiau ir aš. Laisvalaikio tėvai neturėjo, nes visą laiką reikėjo ieškoti būdų kaip išgyventi, kaip prasimaitinti. Alino ne tik sunkus darbas, buitis, bet ir nežmoniškas Tėvynės ilgesys.

Lietuviai tremtiniai miško ruošos darbuose, Chazanas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Chazano vidurinės mokyklos ketvirtokai. Pažymėta Anastazija Kovalskytė

Mes visi grįžome velyvą 1958 metų rudenį. Namai buvo išlikę, bet labai suniokoti, obelys sulaukėjusios, kiemai užžėlę krūmais, dilgėlėmis. Mūsų name gyveno kita šeima, bet tilpome ir mes. Po kelių metų tėvai iš kolūkio „Mūsų rytojus“ išsipirko savo sodybą, susiremontavo, pasistatė tvartą. Mūsų name gyvenę žmonės netoliese pasistatė savo namą. Tėvelis po tremties buvo kolūkio „Mūsų rytojus“ sodininkas. Netoliese augo kolūkio vaismedžių sodinukai, jis juos skiepijo, kūrė naujas augalų veisles.

Kovalskių šeima Chazane, Sibire (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

„Buožių vaikų“ antspaudas mus, vaikus, persekiojo dar ilgai. Tremtyje sutiktos šeimos palaikė glaudžius ryšius su mūsų tėveliais ir Lietuvoje. Baužai buvo kaimynai, Mockaičiai pasirinko Lybiškius, nes čia turėjo giminių, o Liorančai, Čepuliai, Skiriai visada išliko mūsų šeimos bičiuliais.

Šiuo metu iš mūsų šeimos likau viena. „Kaip žvakės užgeso jų gyvenimai, kaip žvaigždės sužerėjo jų likimai“.

Mama mirė 1997 01, tėtis 1997 12, sesuo Vanda 2004 m., sesuo Anastazija 2016 m. Visi palaidoti Varlaukio kaimelio kapinėse.

LIUDGARDOS KUIZINAITĖS – BAUŽIENĖS ISTORIJA

Wed, 02 Jun 2021 05:42:00 +0000

XII ISTORIJA | Pasakoja Liudgarda Kuizinaitė – Baužienė, gyvenanti Lybiškių kaime

Gimiau 1929 m. Šilalės rajono, Dryžų kaime, ūkininkų Kunigundos (1890 m.) ir Vladislovo (1889 m.) Kuizinų šeimoje. Aš buvau penktas vaikas šeimoje. Be manęs dar buvo brolis Stanislovas, gim. 1923 m., sesuo Regina, gim.1924 m., brolis Anicetas, gim.1925 m., sesuo Izabelė, gim. 1928 m., sesuo Kunigunda, gim.1932 m., Vladislovas, gim.1935 m. ir sesuo Jadvyga, gim, 1937 m.

Kunigundos ir Vladislovo Kuizinų šeima (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)

Vyriausias brolis mokėsi Pajūrio žemės ūkio mokykloje, sesuo Regina Studijavo Vilniuje, Izabelė mokėsi Šilalės gimnazijoje. Aš mokykloje baigiau tik 6 skyrius, nes reikėjo padėti tėvams ūkyje, jie turėjo 35 ha žemės.

Atėjo sovietmetis, Stasys brolis žuvo. 1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai, brolį Anicetą pašaukė į kariuomenę. Į frontą nebuvo išvežtas, todėl liko gyvas. Po karo Anicetas įstojo į slaptą organizaciją, nukreiptą prieš sovietų okupacinį rėžimą, kuri veikė Šilalės gimnazijoje. Padėdavo organizuoti susitikimus su partizanais. Bet buvo išduotas užverbuoto KGB agento ir 1948 m. balandžio 23 d. areštuotas . Teisė karo tribunolas ir už Tėvynės išdavimą, nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Komijos ATSR, Intos lageryje.

Moterų brigada Chazane prie siauruko geležinkelio (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Taip sovietų saugumo struktūroms užteko faktų, kad mūsų šeima (dar ir buožės) būtų ištremti į Sibirą. 1948 05 22 d. rytą prisistatė stribai, davė nedaug laiko pasiruošti. Mamos broliui, kuris buvo svečiuose, liepė kinkyti arklius ir visus sulaipino į vežimą. Tada išvežė tėvą, mamą, seserį Jadvygą, seserį Kunigundą ir seserį Reginą. Akylai saugomi buvome nuvežti į Šilalę, susodinti į „palutarkas“ (karinis automobilis) ir nugabenti į Tauragės geležinkelio stotį. Ten laukė ešelonas su daugybe vagonų, kurie jau buvo pilni žmonių. Keliavome 16 parų, maršrutu - Radviliškis, Daugpilis. Šiaurinis Uralas, Sverdlovskas, Omskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, kol atsidūrėme Irkutsko sr., Zimos geležinkelio stotyje. Buvo vakaras, išlaipinti sėdėjome ant savo ryšulių per naktį ir laukėme ryto. Ryte atvažiavo „pirkliai“, kurie liepė žingsniuoti iki geležinkelio „siauruko“. (apie 7 km.) Ten stovėjo platformos, ant kurių susidėjome daiktus, sulipome ir atvažiavome į viduryje miško esančią gyvenvietę, kuri vadinosi Chazanas. Tai buvo besikuriantis miškų pramonės centras. Apgyvendino neseniai pastatytoje kontoroje be langų ir durų, tik po kurio laiko sudėjo stiklus. Miegojome ant grindų, viename kambarėlyje 22 žmonės. Tėtis buvo įdarbintas į statybų brigadą, mama buvo ligota, todėl dirbti jos nevarė. Vyrai turėjo pjauti medžius, o mes merginos genėjome šakas. Pušų šakas buvo lengva genėti, o eglių šakos buvo kaip plienas. Keldavomės 6 ryto, grįždavome apie 20 val. Atlyginimas buvo duona. Mainydavome daiktus į maistą, važiuodavome į netolimai esantį kolūkį pirkti pieno. Vietiniai rusai taip pat labai vargingai gyveno, nelabai galėjo kuo padėti. Avalynė buvo padėvėti veltiniai ir „šimtasiūlės“ (vatinės striukės), nes su savo naginėmis nebuvo galima ištverti žiemos šalčių. Vėliau tėvukas pastatė gyvenamąjį namą, kuriame galėjome gyventi vieni. Įsigijome karvutę ir paršelį, gyvenimas truputį tapo geresnis. Darbščių, nagingų lietuvių statybininkų dėka gyvenvietė labai prasiplėtė. Buvo pastatytas klubas - kino salė, parduotuvė.

Moterų brigada miško ruošos darbuose, Chazanas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Petras Bauža, Chazanas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Traktorius su kuriuo rąstus Sibire tempdavo Petras Bauža (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Ištvėrėme, nepalūžome, visada tikėjomės grįžti į Lietuvą. Po Stalino mirties sužibo viltis, kad bus geriau ir gal pasiseks sugrįžti. Likimas lėmė, kad Chazane susitikau tremtinį Petrą Baužą iš Lybiškių km., Jurbarko raj. Pamilome vienas kitą ir susituokėme. Tremtyje gimė sūnus Viktoras ir dukra Donata.

Liudgarda ir Petras Baužai savo vestuvių dieną Sibire (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Petras Bauža Lietuvos kariuomenėje 1939 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Į Lietuvą grįžome 1957 m. Apsigyvenome pas Petro tėvus Lybiškių km. (dabartinėje Liepų g. – autorės pastaba) Senieji Baužai jau buvo grįžę ankščiau į savo sodybą iš kur buvo išvežti. Mes grįžome po metų, nes reikėjo viską, ką Sibire užgyvenome parduoti, susitvarkyti dokumentus. Namas buvo užimtas, tad visi gyvenome susispaudę dviejuose kambarėliuose. Du mėnesius mūsų niekas neregistravo. Vėliau namai buvo atlaisvinti, nes iš buvusio kolūkio reikėjo išsipirkti savo sodybą. Petras buvo labai darbštus, atstatė, praplėtė kambarius, todėl galėjome laisviau gyventi. Tėviškėje dar gimė sūnus Algis ir dukra Aurelija.

Juozas ir Ona Baužai su šeima (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Šiuo metu ir gyvenu a. a vyro tėviškėje Lybiškių km. kartu su vyriausiu sūnumi Viktoru ir marčia Stase, kurie manimi rūpinasi ir prižiūri.

Pasak žmonos Liudgardos, vyras Petras Bauža, gim. 1918 m., buvo tikras savo krašto patriotas. 1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Užėjus rusams, kariuomenė buvo išsklaidyta, tad grįžo namo pas tėvus ir ūkininkavo. Po karo, už pasipriešinimą okupacinei valdžiai, 1945 m. liepos 5 d. buvo suimtas ir išvežtas į Archangelsko kalėjimą. Grįžo 1947 02 18. Bet po metų laukė dar viena tremtis 1948 m. gegužės 22 d. kartu su tėveliais ir seserimi Antanina buvo ištremti į Sibirą, į Chazaną. (Irkutsko sr.) Sibire dirbo medžių kirtėju, traktorininku, traukė iš miško rąstus.

Petras Bauža mirė 1996 m., palaidotas Varlaukio kapinėse.

POLITINIO KALINIO JONO BIELIAUSKO ISTORIJA

Tue, 25 May 2021 06:15:00 +0000

XI ISTORIJA | Ją papasakojo Varlaukio kaime gyvenęs Jonas Bieliauskas.

Gimiau 1928 m. Pavenčių km., Kuršėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Tėvai dirbo Pavenčių geležinkelio stotyje tarnautojais: tėvas, kelio remonto kuopos meistro pareigose, mama stoties bilietų kasininke. 1936 m. persikėlėme gyventi į Joniškį. Tėvai auklėjo mane patriotiškai, nes jie buvo šaulių sąjungos nariai. 1923 m. tėvas dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. 1944 m. tėvas buvo suimtas vokiečių, nes nepritarė nė vienam okupantui ir frontui artėjant, pabėgo iš Šiaulių kalėjimo. 1945 m. kovo mėn. buvo sulaikytas NKVD ir ištremtas į Leningrado (Sankt- Peterburgo) specialiuosius lagerius.

Žiema Sibire (Nuotrauka iš interneto www.gudrizirafa.lt)

Aš, 1941 m. įstojau į Joniškio gimnaziją, o baigiantis karui, 1945 m. liepos mėn. prisijungiau prie Lietuvos laisvės sąjūdžio narių, kurie susikūrė gimnazijoje. Pradėjau partizanauti Joniškio raj. Cibulskio būryje. Slapyvardis buvo Teo. Buvau ginklų, šaudmenų, sprogmenų tiekėjas. 1945 m. gruodžio 29 d. areštuotas ir po nuosprendžio (teisė Šiaulių karinis tribunolas) laikytas Lukiškių kalėjime Vilniuje. 1946 m. balandžio 10 d. buvau nuteistas 15 metų katorgos darbų. Išvežė į Kalugos sr., Krasnojarsko kr. Norilsko lagerį. Šiame lageryje buvo 5000 politinių kalinių ir gal pora šimtų „batavykų“ – vagių, kurie buvo lagerių vyresnybės parankiniai. Jie visi dirbo valgykloje, brigadininkais ir skundikai buvo tokie, kurie vyresniuosius informuodavo, kaip mes gyvenam ir elgiamės.

Po Stalino mirties prasidėjo kalinių sukilimas. Norilsko sukilimo pradžia laikoma 1953 m. gegužės 26 d., kai Gorlago 5-ajame skyriuje sargybos viršininkas Djakovas gyvenamojoje kalinių zonoje iš automato apšaudė prie barako stovėjusius kalinius. Penki nuteistieji buvo nušauti, septyni – sužeisti. Miesto statybos gamybinėje zonoje buvusi pamaina iš darbo negrįžo, ant statybinių kranų iškėlė juodas vėliavas. Gegužės 27–birželio 4 d. sukilimas jau buvo apėmęs visus Gorlago skyrius. Sukilimui vadovavo įvairių tautybių kalinių atstovų komitetas, lietuviams jame atstovavo 6 politinių kalinių nariai. Kaliniai reikalavo sušvelninti režimą, nuimti grotas nuo barakų langų ir numerius nuo kalinių drabužių, sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų, peržiūrėti bylas, neriboti susirašinėjimo, leisti pasimatyti su artimaisiais ir t. t. Sukilėliai iš visų lagerio skyrių išvarė sargybinius, prižiūrėtojus, tarnautojus, įvedė savivaldą (Ištrauka iš http://genocid.lt). Laimingo atsitiktinumo dėka išgyvenau sukilimą. Iki 1954 m. buvau lageryje, po to dar keletą metų likau tremtyje, čia susipažinau ir susituokiau su tremtine Elena Balčiūnaite. 1958 m. kovo 28 d. kartu su žmona grįžome į Lietuvą. Pradžioje įsikūrėme Radviliškyje, o vėliau žmonai gavus paskyrimą (buvo matematikos mokytoja) persikėlėme į Varlaukį, Jurbarko raj.

Tikslios Bieliausko šeimos tremties aplinkybės nėra nežinomos. Senelis Martynas Bieliauskas taip ir negrįžo iš Sibiro. Mirties pažymoje, išduotoje 1949 10 26 d., Irkutsko srities, Temės gyvenvietėje, pažymima, kad jis mirė nuo senatvės eidamas 86 metus.

Bibliotekoje bus saugomos Bieliauskų šeimos relikvijos:

1. Senelio Martyno Bieliausko mirties liudijimas (1949 m.)

2. Jono Bieliausko Laisvės kovos sąjūdžio nario - partizano anketa.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausio teismo pažymėjimas apie Jono Bieliausko reabilitaciją. (1991 03 05)

4. Martyno Bieliausko ir žmonos Elžbietos vaikų gimimo liudijimai (Baisogalos bažnyčios kunigo bažnytinė metrika, 1921 m.)

5. Vinco Bieliausko namų perkėlimo į kitą vietą komisijos aktas, susijęs su Bratsko hidroelektrinės statyba (1957 m.)

6. Lietuvos žemės ūkio ministerijos žemės sklypo suteikimo aktas Martynui Bieliauskui iš Kėdainių apsk. Pašušvio valsč., Legečių km. (1935 m.).

Tremtinių Elenos ir Jono Bieliauskų amžino poilsio vieta Varlaukio kapinėse. Paminklas pažymėtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ženklu.

MACIJAUSKŲ ŠEIMOS TREMTIES ISTORIJA

Mon, 17 May 2021 07:04:00 +0000

X ISTORIJA| Pasakoja Alvyra Macijauskaitė – Delkuvienė, gyvenanti Lybiškių kaime

Kuomet ištrėmė mano šeimą, man tebuvo tik 8 mėnesiai, todėl visą savo šeimos tremties istoriją man papasakojo tik daug vėliau. Apie kiekvieną iš šeimos narių galima parašyti ilgiausias gyvenimo tremtyje istorijas, jų išgyvenimus, badą, šaltį ir nepriteklius. Jie ten tikrai kentėjo, bet tikėjo, kad kada nors sugrįš į Lietuvą. Šiuo metu iš gausios Macijauskų šeimos esu likusi viena.

1964 m. Anelė ir Juozas Macijauskai (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

Tėvai Anelė (gim. 1906 m) ir Juozas (gim. 1905 m.) Macijauskai gyveno Šveiščių km. Jurbarko raj. Šeimoje augo 7 vaikai: Bronė, gim. 1926 m. Stasys, gim. 1928 m., Alfonsas, gim. 1931 m., Bronius, gim.1934 m. Danutė, gim. 1935 m. Juozas , gim. 1941 m., Alvyra, gim. 1948 m. Tėveliai ūkininkavo, turėjo 38 ha žemės. Vyriausia sesuo Bronė draugavo su partizanu Remeikiu Česlovu, todėl tapo partizanų ryšininke. Partizanai mūsų name įsirengė bunkerį. Sodyba nuo pagrindinio kelio apie 2 km., netoli Šešuvies upės, priešakyje- miško masyvas.

1966 m. Artiomovskas. Danutė Macijauskaitė-Šliažienė su sūnumi Petru (Nuotrauka iš asmeninio R. Šlažienės archyvo)

1948 m. gruodžio 6 d. rytą prisistatė stribai, kurie suėmė mano seserį Bronę ir išvežė į Tauragės („Šūbertinę“). Po apklausos etapų į Vilniaus sovietinio saugumo kalėjimą. Po nuosprendžio, 1949 m. vasario 26 d., buvo išvežta 10 m. tremties į Magadano lagerius (Rusijos Tolimieji Rytai, prie Ochotsko jūros). Tėvas taip pat buvo suimtas ir po kelių dienų, po sesers sulaikymo išvežtas į Sibirą, Irkutsko sr., Taišeto lagerį.

1952 m. Tėvas Juozas Macijauskas Taišeto lageryje (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

1953 m. Artiomovskas. Dešinėje Stasys Macijauskas su draugu (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

1949 m. sovietų valdžiai paskelbus amnestiją, jei partizanų rėmėjai patys prisistatys į saugumo įstaigas, jų neišveš, todėl motina nuėjo į Batakius „prisiduoti“. Iš ten jau ir negrįžo. Du vyresniuosius brolius 17 m. Alfonsą ir 20 m. Stasį stribai sugavo kaime ir kartu su mama ištrėmė į Irkutsko sr., Bodaibo raj., Artiomovską. Ten buvo aukso kasyklos, kur broliai turėjo sunkiai dirbti šachtose. Po kelių metų brolį Stasį nužudė iš lagerio amnestuoti kriminaliniai nusikaltėliai. Brolis Alfonsas Sibire sutiko tremtinę iš Prienų rajono, Maldabūdžio km. Albiną Kazlauskaitę ir pamilo vienas kitą. Jie ten ir susituokė. Gimė sūnus Kęstutis (Kęstutis Macijauskas šiuo metu Klaipėdos dramos teatro aktorius – autorės pastaba).

1956 m. Artiomovskas. Anelė Macijauskienė su anūku Kęstučiu (Nuotrauka iš A. Delkuvienės asmeninio archyvo)

Vyresnieji broliai Bronius, Juozas ir sesuo Danutė, pasiėmę mane, slapstėsi pas kaimynus. Jų niekas neieškojo. Už namuose likusį turtą kaimynai mane augino iki 1,5 metukų. Vėliau priglaudė mamos brolis Antanas Bertulis, gyvenantis Lenkčių km., Jurbarko raj. Mama rašydavo laiškus namuose likusiems vaikams, kvietė juos atvažiuoti. Brolis Bronius nusprendė likti namuose vienas, prižiūrėjo juos ir laukė grįžtančių tėvų. Aš likau gyventi pas senelius. Bet kelionei pasiryžo Danutė ir Juozas. Jie išvyko į Sibirą ieškoti mamos. Nežinau kaip, bet ją susirado, aplinkybių niekas man nepasakojo. Ten liko gyventi ir dirbti.

1947 m. Seserys Bronė ir Danutė Macijauskaitės, Šveisčių kaime (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

1957 m. iš tremties tėvas grįžo į savo sodybą Šveisčių kaime. Įsidarbino laiškanešiu Varlaukio pašte. Po leidimo grįžti į Lietuvą, 1958 m. grįžo ir mama, Juozas, Alfonsas su žmona Albina ir sūnumi Kęstučiu. Gimtojoje sodyboje gyvenome iki tėvelio mirties, vėliau persikraustėme į Varlaukio kaimą. Sesuo Danutė pasiliko Sibire, nes buvo sukūrusi šeimą su tremtiniu Kazimieru Šliažu. Grįžo tik 1987 m., apsigyveno Šiauliuose.

1957 m. Albinas ir Danutė Maceliai su dukra Aldona (Sėdi dešinėje) (Nuotrauka iš asmeninio A.Delkuvienės archyvo)

Sesuo Bronė, būdama Magadano lageryje, susipažino su politiniu kaliniu Albinu Maceliu. Sukūrė ten šeimą, susilaukė dukters Aldonos ir sūnaus Vytauto. Iš tremties grįžo tik 1964 m. Iš pradžių gyveno pas tėvus Šveisčių km., bet po 2 metų persikėlė gyventi į Kauną. Brolis Juozas, grįžęs iš Sibiro, taip pat apsigyveno tėvų sodyboje, vėliau sukūrė šeimą ir apsigyveno Tauragėje.

1948 m. Macijauskų sodyba Šveisčių km., Jurbarko raj. (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

Tėvas Juozas Macijauskas mirė 1968 m., palaidotas Varlaukio kapinėse.

Mama Anelė Macijauskienė mirė 1982 m., palaidota Varlaukio kapinėse.

Sesuo Danutė mirė 2019 m., palaidota kartu su anksčiau mirusiu vyru Kazimieru Varlaukio kapinėse.

ELENOS BALČIŪNAITĖS - BIELIAUSKIENĖS ISTORIJA

Sun, 09 May 2021 15:30:00 +0000

IX ISTORIJA | Apie Varlaukio kaime gyvenusią tremtinę - ELENĄ BALČIŪNAITĘ - BIELIAUSKIENĘ

Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė gimė 1931 m., Petronių km., Šiaulių apskr., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Balčiūnų šeimoje be Elenos kartu augo brolis Vidmantas, gim. 1933 m., sesuo Danutė, gim. 1936 m., Aleksandra, gim. 1938 m. bei Valerija, gim. 1940 m. Jos tėvas, gimęs 1898 m., buvo sumanus ūkininkas - savo ūkį tvarkė naujoviškai. Darbui ūkyje pagerinti naudojosi technika. Buvo nusipirkęs vokišką traktorių „Derring“, kuliamąją mašiną, savo reikmėms malūną su transmisija. Iš šulinio į tvartą vandenį gyvuliams girdyti pumpuodavo pompa. Per 10 m. pasistatė didelį gyvenamąjį namą, tvartą kartu su daržine ir klėtį. Turėjo 36 ha žemės ir dar 20 ha nuomojo, laikė 15 melžiamų karvių, prieauglio, arklių. Laikė 4 daniškas karves, kurios tuo metu, dar buvo naujovė ūkininkų tarpe. Be gyvulių, Balčiūnai turėjo 30 avilių bityną. Ūkyje dirbo ir pats, ir jo žmona Marija bei paaugliai vaikai. Taip pat samdė mergą, pusmergę, piemenį ir berną.

Tuluno mokytojų instituto studentai, 1954 m. (Pažymėta kryželiu sėdi pirma iš kairės Elena Balčiūnaitė)

1938 m. Elena pradėjo lankyti Kūkų pradžios mokyklą. Tėvas į ją nuveždavo vokišku dviračiu. Ten baigė 4 skyrius. Po to perėjo mokytis į Žeimelio gimnaziją, o iš čia, baigiant 7 gimnazijos klasę, su šeima buvo ištremta į Sibirą.

Elena Balčiūnaitė - Bieliauskienė, 1959 m. (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Balčiūnų šeimos ištrėmimo priežastis, kad jie buvo stambūs bei pasiturintys ūkininkai. Apie trėmimus jie buvo įspėti, bet tėvas netikėjo, kad veš, kadangi mokėjo didžiulius mokesčius “Raudonajai gurguolei“ (valstybei). Prasidėjus masiniam trėmimui, suprato, kad išsisukti nepavyks. Kadangi buvo labai protingas žmogus, išpardavė visą savo ūkį, o pinigus po 3000 červoncų (sovietiniai pinigai) padalino vaikams. Prisiuvo prie jų drabužių, pamokė kaip saugoti, kaip pasinaudoti vėliau, šios žinios vėliau iš tikrųjų ir pravertė.

Pasak Elenos, 1949 03 25 d. ankstyvą rytą prisistatė stribai ir rusų kareiviai. Leido kiekvienam šeimos nariui pasiimti po 2 maišus. Nuvežė į Joniškio geležinkelio stotį ir susodino į gyvulinius vagonus, maršrutu Joniškis-Vilnius-Minskas-Orša-Ufa-Čeliabinskas-Omskas-Tomskas-Krasnojarskas-Irkutskas. Vagone buvo 21 žmogus, važiavome gal apie 15 dienų. Buvo labai tvanku, nes dieną saulė įkaitindavo vagonus. Kartais, traukiniui sustojus, kareiviai atnešdavo „kipiatoko“ – virinto vandens. Pagaliau mus išlaipino Tuluno geležinkelio stotyje. (Irkutsko sr. ). Buvo šv. Velykos – sekmadienis. Pirmą parą senelius apgyvendino Tuluno „kazarmuose“ (kareivinės), o jaunimas pasiliko lauke. Pirmadienį atvyko „dūšių pirkliai“- kolūkių pirmininkai, „liespromchozų“ viršininkai. Rinkosi šeimas, kuriose buvo daugiau jaunesnių žmonių. Mūsų šeima pakliuvo pas miškininkus. Susodino į „palutarkas“ (sovietinė karinė mašina) ir išvežė už 100 km. į Temės km. Apgyvendino pas kolūkiečius, iš pradžių gulėjome ant grindų, pasikloję šiaudų, vėliau leido pasistatyti trobas. Vietiniai rusai sutiko gana draugiškai, net pasiūlydavo maisto.

Įsikūrimui skyrė 2 dienas. Po to atėjo kolūkio brigadininkas ir pasakė, jog miške reikės ruošti malkas. Dviem asmenims buvo skirtas vienas rankinis pjūklas ir 2 kirviai, nesvarbu vyras ar moteris poroje. Į darbą turėjome eiti pėsčiomis apie 2 kilometrus. Niekas nemaitino, pats turėjai turėti savo maisto. Dienos išdirbis buvo paruošti 3 m3 malkų. Daug žmonių iš mūsų brigados mirė nuo ligų, sunkaus darbo, daugiausiai senyvo amžiaus. Medicininė priežiūra buvo teikiama vienodai, nežiūrint tremtinys, ar vietos gyventojas. Prižiūrėtojai buvo gana geranoriški. Komendantinis rėžimas buvo nuo pat pradžių iki reabilitavimo. Be komendanto leidimo negalima buvo niekur išvykti. Gyvenvietė buvo labai graži - tekėjo upė Ija. Buvo septynmetė mokykla, ambulatorija, paštas, kultūros namai, parduotuvė, kolūkio kontora, medžio apdirbimo dirbtuvės, raguočių ir kiaulių fermos. Lietuviai pasižymėjo darbštumu, masiškai pradėjo statytis namus, auginti gyvulius. Gyvenvietė pagražėjo lietuviškai. Kadangi mūsų šeima turėjo pinigų, todėl pasistatėme namą, nusipirkome karvę, paršelių, grūdų, šiek tiek žemės. Sunkumų su maistu neturėjome.

Turėjome kaimynę rusę, kuri patarė mokytis. Sekančiais metais, po žiemos atostogų pradėjau lankyti Tungajaus vidurinėje mokykloje 9 klasę. Mokiausi gerai, ypač sekėsi matematika. Rusiškai kalbėti sekėsi sunkiau, buvau gavusi pataisų. Mokyklos direktorius buvo baltarusis, tai kaip „zemliačką“ (žiemietę) perkėlė į 10 kl. Per vasarą labai daug mokiausi rusų kalbos, todėl 1951 m. sėkmingai baigiau vidurinę. Tais pačiais metais įstojau į Irkutsko medicinos institutą. Deja, bet mokytis neleido, nes nebuvo spec. komendantūros, kur, kaip tremtinė galėjau registruotis. Todėl vienus metus pasilikau dirbti kolūkyje. Buvau įdarbinta buhalterio padėjėja. Po metų vėl stojau į Tuluno mokytojų institutą, kur pavyko įstoti bei sėkmingai baigti mokslus. Grįžau savo į buvusią mokyklą, bet kaip matematikos mokytoja. Dėsčiau 5- 9 klasėms.

1966 m. E. Bieliauskienė su savo auklėtiniais (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1955 12 25 d. Irkutsko ligoninėje mirė mano tėvelis.(57 m. )

1956 12 31 d. ištekėjau už politinio kalinio Jono Bieliausko.

1957 m. po reabilitacijos į Lietuvą grįžo mama ( buvo išvežta paralyžuota, pasveiko nuo tenykščio klimato, net pradėjo vaikščioti, kol kolūkio bityne prižiūrėjo bites).

1958 m. į Lietuvą grįžome kartu su vyru Jonu Bieliausku. Apsigyvenome Radviliškio raj. Vyras gavo darbą Radviliškio MTS mechaniko pareigose, o man pasiūlė dirbti vakarinėje mokykloje, bet atsisakiau. Tada švietimo ministerija pasiūlė vietą Širvintų raj. , Bagaslaviškio vid. mokykloje. Jonas gavo darbą pieninėje. Mokykloje kolektyvas buvo puikus, gavau didelį pamokų krūvį. Bet supratau, kad nepatikau Širvintų vykdomojo komiteto pirmininkui. Tad gavau trečią kartą lankytis pas tuometinę švietimo ministrę Vyšniauskaitę. Bet šįkart likimas atvedė į Skaudvilės raj. Mosteikių septynmetę mokyklą. Čia su vyru įsikūrėme, 1959 m. gimė dukra Reda, o po metų 1960 m. Loreta.

1970 m. Auklėtinių išleistuvės, Varlaukis (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1961 m. Skaudvilės raj. švietimo skyriaus vedėjas Malinauskas perkelė mane į Varlaukio septynmetę mokyklą. 1962 m. Varlaukyje pasistatėme nuosavą namą ir tvirtai įleidome šaknis į šią žemę. 1972 m. gimė dukra Jurgita. (Mokytojos Elenos Bieliauskienės pedagoginio darbo stažas - 46,5 metų. Iš jų Varlaukio mokykloje – 40 m. Išleido per dešimtį moksleivių laidų. Vakarais dar dirbo su suaugusiais vakarinėje mokykloje. Ilgus metus buvo vaikų ir suaugusių dramos ratelių vadovė.) Prisimindama savo gyvenimo nueitą kelią mokytoja sakydavo, kad Sibiras užgrūdino, išmokė nepalūžti, eiti ten, kur sunkiausia.

1999 m. mirė vyras, politinis kalinys Jonas Bieliauskas. Palaidotas Varlaukio kapinėse. (Apie jį kitose Lybiškių bibliotekos tinklaraščio įrašuose)

Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė mirė 2009 m. Palaidota Varlaukio kapinėse.

Už E. Bieliauskienės istoriją, parašytą 2000 m., biblioteka dėkoja Eržvilko gimnazijos istorijos mokytojai Stasei Baužienei.

ONOS JANUŠKAITĖS - VASILIAUSKIENĖS ISTORIJA

Wed, 10 Jun 2020 06:07:00 +0000

VIII ISTORIJA APIE ONĄ JANUŠKAITĘ - VASILIAUSKIENĘ IŠ AVIETIŠKIŲ KAIMO (JURBARKO RAJONO)

Mano tėvelis - Petras Januška buvo Lietuvos savanoris. Jis už tarnystę Lietuvai buvo gavęs 18 ha žemės.Tarybų valdžia nepasidomėjo iš kur gauta žemė ir nepagailėjo šeimos. Ji buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Ankstų 1941 metų birželio 14 dienos rytą sodybą apsupo „čekistai“. Pasiruošti laiko nedavė, leido pasiimti tik drabužių ir šiek tiek maisto. Tėvai paliko visą savo turtą: 4 arklius, 6 karves, prieauglį, kiaules, avis, paukščius, namų apyvokos daiktus. Juos valdžia nusavino. O iš Batakių geležinkelio stoties išvežė visą mano šeimą: tėtį Petrą, gim.1893, mamą Oną, gim. 1904 m., brolį Petrą, gim. 1935 m., seserį Bronę, gim. 1929 m., Petrę, gim. 1927 m. ir mane Oną, gim. 1933 m. Tuo metu man buvo 8 metai ir lankiau Eržvilko gimnazijos 1 klasę.

Vasiliauskų šeima, 1954 m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)

Išvykę iš Batakių geležinkelio stoties važiavome ilgai, neatsimename kiek laiko. Išlaipino Tajaus gyvenvietėje, Syktyvkaro raj., Komijos ASR. Gyventi nebuvo kur, tundroje stūksojo tik 4 trobos, lentpjūvė ir maža ligoninė. Liepė statytis palapines („šalašus“). Labiausiai vargino uodai, kurių ten būdavo galybė. Nepavykdavo apsiginti, todėl vaikščiodavome sutinę. Tik vėliau tremtiniams leido pasistatyti barakus, nes artinosi žiema.

Tėvai darbavosi teritorijose aplink mūsų gyvenvietę. Už darbą mokėdavo duonos gramais. Dirbantysis gavo 500 gr., nedirbantis 300 gr. Moterims nebuvo atskirų darbų. Viską darė kartu su vyrais: kirto miškus, plukdė medieną bei virė terpentiną fabrikuose. Vietiniai gyventojai buvo tik komių tautybės žmonės. Labiausiai visus kankino badas ir nežinia. Viską, ką buvome atsivežę, ypač rūbus, mainėme į bulves ir miltus.

Vyko karas. Tėvas 1944 m. buvo pašauktas į frontą. Šeima liko be maitintojo, kuris gaudavo šiek tiek daugiau duonos. Mama atiduodavo savo davinį mums, kad mes išliktume gyvi. 1944 08 18 ji mirė išsekus nuo bado, būdama 40 metų amžiaus. Palaidojo ją vietinių gyventojų kapinėse, net joks kryželis su pavarde atminimui nebuvo pastatytas. Likome našlaičiai. Valdžia mane su broliu Petru išvežė į prieglaudą.

Petras Januška, 1954m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)

Karas baigėsi, bet tėvas tik 1945 m. spalio mėn. 6 d. grįžo iš fronto į savo namus, kuriuose gyveno jo sesuo. Jis jau buvo gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, todėl ėmėsi visų įmanomų būdų susigrąžinti šeimą. Pasirūpino dokumentais, pagal kuriuos leido grįžti vaikams. Grįžome vieni 1947 metais.

1948 m. gegužę vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Mūsų šeima vėl buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Mano vyriausioji sesuo Bronė Januškaitė - Stirbienė nuvažiavo į Vilnių pas eržvilkiškį Juozą Banaitį. Jis tuo metu užėmė aukštas pareigas ( 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LTSR MT viršininkas- aut. pastaba). Tik jo dėka antrą kartą tremties pavyko išvengti.

1954 m. ištekėjau už Vytauto Vasiliausko, pasistatėme namelį Varlaukio km. Užauginome 4 vaikus.

Tėvas Petras Januška mirė 1988 m., sulaukęs garbingo 95 m. amžiaus. Palaidotas Tauragėje, Papušynio kapinėse.

Ona Januškaitė - Vasiliauskienė mirė 2005m. ,būdama 72 m. amžiaus. Vytautas Vasiliauskas 1999m. Palaidoti Varlaukio kapinėse.

Pasakojimą 1999 m. užrašė istorijos mokytoja Stasė Baužienė.

ANTANO BITĖS ISTORIJA

Wed, 03 Jun 2020 07:27:00 +0000

VII ISTORIJA APIE ANTANĄ BITĘ IŠ GILVYČIŲ KAIMO (TAURAGĖS RAJONO)

Savo tėvų istoriją pasakoja Antanas Bitė, nes išvežimo metu jam buvo tik vieneri metai.

Buvo 1951 spalio 2 diena, kuomet visą mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėtį Antaną, gimusį 1896 m., mamą Oną, gim., 1914 m., brolius: Albertą, gim., 1946 m., Joną, gim. 1932m., seseris: Petrę, gim., 1940 m., Antaniną, gim., 1942 m. ir mane, gimusį 1950 metais.

Mano tėvai nujautė, kad gali būti išvežti, todėl slapstėsi pas giminaičius. Sodybą aplankydavo tik naktimis, o mus įdavė kaimynas – „stribas“ Antanas Žukauskas (pravarde Paliejiškis). Mama pasakojo, kad naktį mūsų giminaičius Skrodenius apsupo „čekistai“. Niekam neleido išeiti, liepė ruoštis, pasiimti maisto, drabužių, nes teks išvykti toli. Susodino visus į automobilį ir nuvežė į Skaudvilę, o iš ten – į Viduklės geležinkelio stotį. Kelionė į Sibirą truko visą mėnesį. Mus išlaipino Krasnojarsko kr., Ačiansko sr., Nazarovo raj., Čia buvo tarybinis ūkis. Apgyvendino barake, kur turėjome sutilpti 10 šeimų. Tėvus įdarbino laukininkystėje, seserims reikėjo melžti karves. Pirmaisiais metais buvo labai sunku. Trūko maisto, buvo nepakeliami šalčiai. Po metų mūsų šeima pradėjo gyventi šiek tiek geresnėmis sąlygomis. Tėvas buvo paskirtas didelės karvių fermos šėriku, o mama grūdų sandėlio darbininke. Vyresniajam broliui buvo skirtas traktorius. Sesėms leido lankyti mokyklą.

1958 metais mano tėvai gavo leidimą grįžti į Lietuvą, nes buvo paskelbti nepavojingais. Tačiau Lietuvos TSR valdžia nedavė leidimo gyventi tėviškėje. Neturėdami kito pasirinkimo ,išvykome į Kaliningrado srities, Slavsko rajono , Timiriazevo tarybinį ūkį. Kaliningradas buvo vis arčiau Lietuvos. Tėvai įsidarbino laukininkystėje, o seserys melžė kolūkio karves.

Tik 1960 m., padedami gerų žmonių, tėvai sugrįžo į gimtąjį kraštą. Jiems prisiregistruoti padėjo tuometinis Varlaukio apylinkės pirmininkas Jonas Macijauskas ir kolūkio „Ąžuolas“ brigadininkas Vincas Grikšelis.

Šiuo metu Antanas Bitė gyvena Pagatupio kaime, Jurbarko rajone.