STASĖS VITONYTĖS- MOCKAITIENĖS ISTORIJA
I ISTORIJA | Apie Lybiškių kaime gyvenusią tremtinę - STASĘ VITONYTĘ - MOCKAITIENĘ (1923-2008)
| Pasakojimas užrašytas 1996 m .|
Mano šeima gyveno Anykščių rajone, Debeikių valsčiaus Aušros kaime. Gyvenome šešiese: tėtis, keturios sesės ir brolis. Tėvas Ignas, gimęs 1874 m., sesuo Konstancija, gimusi 1908 m., sesuo Emilija, gimusi 1921 m., aš - Stasė, gimusi 1923 m., sesuo Bronislava, gimusi 1931 m. Mamos neturėjome, jos netekome, kai man buvo 10 metų.
1948 m. gegužės 22 d. į mano šeimos namų duris pasibeldė „stribai“ – Palūnas ir dešimtininkas Girnius, apsiginklavę šautuvais ir liepė ruoštis kelionei „pas baltąsias meškas". Leido pasiimti truputį maisto, drabužių ir kitų reikmenų, kiek galime panešti. Namų duris užrakino patys. Matėme, kad ant pečių su maišais nešėsi suverptas vilnas. Tėvelis buvo senas (74 m.), todėl nuo šeimos nebuvo atskirtas. Brolis buvo išvežtas kitu etapu.
Išvežė iš Subačiaus geležinkelio stoties (Kupiškio raj.). Iki stoties buvome varomi pėsčiomis. Kartu su mumis, iš to paties Aušros kaimo, dar buvo Jankauskai, Radzevičiai. Ten buvome susodinti į gyvulinius vagonus. Jame buvome 32 žmonės. Viena moteris buvo nėščia ir vienas dviejų mėnesių kūdikis. Vagono langelis buvo užkaltas, kad negalėtumėm pabėgti. Negavome nei maisto, nei vandens, trūko oro, nes buvo šiltas pavasaris.
Traukinys pirmą kartą sustojo Rusijoje - Velikije Luky stotyje. Vandens nedavė, tik leido atsidaryti langelį. Antrą kartą sustojo kažkur laukuose, ten kur buvo daug pelkių. Iš vagono išleisdavo po du žmones (iš pelkių) pasisemti vandens. Vėlesnėse stotyse pradėjo duoti košę, kurios nebuvo įmanoma valgyti.
Pagaliau sustojome Krasnojarsko krašte, Manskij r., Kamarčiagos geležinkelio stotyje. Išlaipino iš traukinio ir sunkvežimiais vežė į kolūkį. Ten barake pralaikė mus keturias dienas, vėliau pėsčiomis ėjome apie 20 kilometrų iki geležinkelio, vadinamo „siauruku“. Ten susodino į traukinuką ir atvežė į vidurį didelio miško, kur stovėjo vienas didelis barakas. Jame visus mus ir apgyvendino. Tai buvo miškas ir troba, kurią kaip rusų liaudies pasakoje "Maša ir lokys“ pavadinome „Medviežij log“ (liet. Meškos irštva).
Ten buvo pilna blakių. Maistą gaminome lauke, pasidėjus puodus ant akmenų. Dėl maisto trūkumo, savo geresnius daiktus mainydavome su vietiniais rusais, kad gautume duonos ar bulvių. Mūsų visas barakas dirbo miško kirtimo darbuose: pjovėme medžius, genėjome šakas, tiesėme kelius. Kadangi tėtis buvo senas, jį paskyrė sargu saugoti lentas. Žiema buvo labai šalta ir jis susirgo plaučių uždegimu. Jokio daktaro nebuvo, vaistų taip pat. Ėjau pėsčiomis į artimiausią vaistinę, kuri buvo tik už 20 kilometrų. Deja, išgelbėti nepavyko, kai grįžau tėtis mirė ant mano rankų. Su seserimis jį palaidojome miške.
Gauti elementarios medicinės apžiūros buvo labai sudėtinga. Man pačiai, berišant sielius, užkrito rąstai, kurie griūdami sulaužė raktikaulį. Daktaras (rusas) buvo už trijų kilometrų. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad nieko čia blogo. Nedarbingumą davė trims dienoms, skausmas buvo didžiulis. Gerai, kad buvo su mumis jaunas daktaras iš Debeikių – Kazimieras Šukys, kuris stipriai subintavo ranką ir krūtinę, kad mažiau skaudėtų. Po trijų dienų daktaras pastebėjęs, kad ranka netaisyklingai gyja, pratęsė nedarbingumą dar dešimt dienų, tačiau buvo labai piktas ir nepatenkintas, kad jį trukdo be rimtos ligos.
Pavojų buvo pilna visur. Kaip dabar pamenu, kiek miške
ir pievose buvo daug gyvačių! Avalynės tinkamos neturėjome, bet grėbdavome šieną
su bateliais. Kartą įkando gyvatė. Rusas prižiūrėtojas užveržė koją
aukščiau kelio ir įkąstą vietą pabarstė tabaku. Taip išgelbėjo nuo mirties.
1948 m. rugsėjo mėn. tik mūsų šeimą "siauruku" išvežė už dešimt kilometrų esančią Ariešnos gyvenvietę. Apgyvendino atskirame name, kuriame jau gyveno dvi lietuvių šeimos. Veikė parduotuvė, ligoninė, kontora, paštas, pradinė mokykla, lentpjūvė. Ten taip pat dirbome miško ruošimo darbuose. Iki įrankių sandėlio tekdavo eiti šešis kilometrus. Ten pasiėmę kirvius ir pjūklus dar dvylika kilometrų iki darbo vietos. Žiemą būdavo taip šalta, kad apsirengdavome ką rasdavome. Po darbo grįždavome labai vėlai. Jokių švenčių nebešvęsdavome, norėjome tik poilsio.
Gyvenvietėje gyveno daug vietinių gyventojų rusų. Jie buvo nusiteikę draugiškai. Mainė geresnius drabužius į maisto produktus: kruopas, cukrų, bulves. Pavyzdžiui, už pūkinę "kaldrą" gaudavome 5 kibiriukus bulvių. Viršūnes palikdavome sėklai, o likusią dalį suvalgydavome.
Atsimenu pavasarį pasisodinome už trobos bulvių, kurios iki rudens užderėjo puikiai. Deja, nusikasti nespėjome. 1949 m. išvežė vėl į kitą vietą. Angaros upėje įlaipino į didžiulį laivą "J.V.Stalinas“, atplaukėme į Matygino uostą. Ten vežė pro stotis „Pinija“, „Narva“, kol pamatėme „Razdolnoje“ gyvenvietę. Joje buvo išvystyta pramonė. Veikė metalo liejykla, statybos bendrovė, pirtis, plytinė, siuvykla, vidurinė mokykla, daug šachtų. Tremtiniai daugiausia dirbdavo šachtose, kur kasdavo anglį, geležies rūdą arba statybose. Buvo atvežama daug įvairių tautybių žmonių: ukrainiečių, estų, latvių, kazachų, kalmukų, o ir lietuvių iš visos Lietuvos.
1953 m. šienapjūtė Sibiro miškuose (pirmame plane Stasė Vitonytė)
Nežinomybės buvo daug.
Mus apgyvendino atskirame name, kuriame jau buvo įsikūrusios trys lietuvių šeimos: Miknevičiai, Ezerskai ir Zoriai. Buvau įdarbinta statybos brigadoje. Nuo ankstaus ryto iki pietų maišydavau cementą namų statybai, vėliau veždavo į smėlio karjerus kastuvais kasti smėlio į mašinas. Čia darbo laikas nebuvo ribojamas.
Tik vėliau per pažįstamus įsidarbinau siuvykloje, kuri vadinosi „Modnij cech“. Dar gyvendama Lietuvoje, mokėjau gerai siūti. Siuvau šio miestelio ponioms sukneles, kostiumėlius ir paltus. Gaudavau ir atlyginimą, po 700 rublių per mėnesį. Gyvenimas jau nebebuvo toks baisus.
Siuvykloje susipažinau su savo vyru, taip pat tremtiniu Stanislovu Mockaičiu kilusiu iš Tauragės
rajono Gaurės miestelio. Susituokėme.
1955 m. sustreikavus sveikatai, dėl ilgų sunkaus darbo
metų teko pašalinti vieną inkstą. Rusų gydytojai suteikė II grupės invalidumą.
1956 m. gavę iš komendatūros leidimą, išvykome iš Krasnojarsko sr. į Irkutsko sr.
Kazano gyvenvietę. Ten gyventi pakvietė vyro brolis Kleopas Mockaitis, kur ir pats ten
buvo sukūręs šeimą. Išsinuomavome kambarį pas tremtinius lietuvius Liorančus,
atvežtus iš Kaltinėnų. Jie jau buvo pasistatę savo namą. Kadangi mano sveikata
buvo bloga, niekur nedirbau. Vyras išsiėmė patentą ir atsidarė mažą siuvyklėlę.
Mockaičių šeima su giminaičiu tarnaujančiu Sovietų armijoje, 1955 m.
1958 01 11 susilaukėme sūnaus Raimondo, gimė Irkutsko sr, Uderysko r., Zimos gyvenvietėje. Po pusės metų gavę leidimą, išvykome į Lietuvą. Turėtus daiktus pasikrovėme į konteinerius geležinkelio stotyje ir traukiniu parvykome iki Vilniaus. Jau žinojau, kad mano tėviškėje gyvena kiti žmonės. Nusprendėme grįžti į Tauragės r. Gaurės miestelį, kur buvo vyro tėviškė. Deja, gimtosios sodybos neberadome. Namas buvo išardytas ir iš rąstų buvo pastatyta kolūkio vištidė. Apsigyvenome vyro sesers Šliagerienės kvietimu Jurbarko rajono Kubiliškės kaime. Vėliau gavome butą Lybiškių kaimo pirmajame daugiabutyje (aut. pastaba: dabar Stoties g. 10).
Tremtyje Stasė Vitonytė - Mockaitienė praleido 10 metų.
Stasė mirė sulaukus garbaus 85 metų amžiaus. 2008 m. palaidota Varlaukio kaimo kapinėse.
__________________