LIUDGARDOS KUIZINAITĖS – BAUŽIENĖS ISTORIJA
XII ISTORIJA | Pasakoja Liudgarda Kuizinaitė – Baužienė, gyvenanti Lybiškių kaime
Gimiau 1929 m. Šilalės rajono, Dryžų kaime, ūkininkų Kunigundos (1890 m.) ir Vladislovo (1889 m.) Kuizinų šeimoje. Aš buvau penktas vaikas šeimoje. Be manęs dar buvo brolis Stanislovas, gim. 1923 m., sesuo Regina, gim.1924 m., brolis Anicetas, gim.1925 m., sesuo Izabelė, gim. 1928 m., sesuo Kunigunda, gim.1932 m., Vladislovas, gim.1935 m. ir sesuo Jadvyga, gim, 1937 m.
Vyriausias brolis mokėsi Pajūrio žemės ūkio mokykloje, sesuo Regina Studijavo Vilniuje, Izabelė mokėsi Šilalės gimnazijoje. Aš mokykloje baigiau tik 6 skyrius, nes reikėjo padėti tėvams ūkyje, jie turėjo 35 ha žemės.
Atėjo sovietmetis, Stasys brolis žuvo. 1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai, brolį Anicetą pašaukė į kariuomenę. Į frontą nebuvo išvežtas, todėl liko gyvas. Po karo Anicetas įstojo į slaptą organizaciją, nukreiptą prieš sovietų okupacinį rėžimą, kuri veikė Šilalės gimnazijoje. Padėdavo organizuoti susitikimus su partizanais. Bet buvo išduotas užverbuoto KGB agento ir 1948 m. balandžio 23 d. areštuotas . Teisė karo tribunolas ir už Tėvynės išdavimą, nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Komijos ATSR, Intos lageryje.
Moterų brigada Chazane prie siauruko geležinkelio (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Taip sovietų saugumo struktūroms užteko faktų, kad mūsų šeima (dar ir buožės) būtų ištremti į Sibirą. 1948 05 22 d. rytą prisistatė stribai, davė nedaug laiko pasiruošti. Mamos broliui, kuris buvo svečiuose, liepė kinkyti arklius ir visus sulaipino į vežimą. Tada išvežė tėvą, mamą, seserį Jadvygą, seserį Kunigundą ir seserį Reginą. Akylai saugomi buvome nuvežti į Šilalę, susodinti į „palutarkas“ (karinis automobilis) ir nugabenti į Tauragės geležinkelio stotį. Ten laukė ešelonas su daugybe vagonų, kurie jau buvo pilni žmonių. Keliavome 16 parų, maršrutu - Radviliškis, Daugpilis. Šiaurinis Uralas, Sverdlovskas, Omskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, kol atsidūrėme Irkutsko sr., Zimos geležinkelio stotyje. Buvo vakaras, išlaipinti sėdėjome ant savo ryšulių per naktį ir laukėme ryto. Ryte atvažiavo „pirkliai“, kurie liepė žingsniuoti iki geležinkelio „siauruko“. (apie 7 km.) Ten stovėjo platformos, ant kurių susidėjome daiktus, sulipome ir atvažiavome į viduryje miško esančią gyvenvietę, kuri vadinosi Chazanas. Tai buvo besikuriantis miškų pramonės centras. Apgyvendino neseniai pastatytoje kontoroje be langų ir durų, tik po kurio laiko sudėjo stiklus. Miegojome ant grindų, viename kambarėlyje 22 žmonės. Tėtis buvo įdarbintas į statybų brigadą, mama buvo ligota, todėl dirbti jos nevarė. Vyrai turėjo pjauti medžius, o mes merginos genėjome šakas. Pušų šakas buvo lengva genėti, o eglių šakos buvo kaip plienas. Keldavomės 6 ryto, grįždavome apie 20 val. Atlyginimas buvo duona. Mainydavome daiktus į maistą, važiuodavome į netolimai esantį kolūkį pirkti pieno. Vietiniai rusai taip pat labai vargingai gyveno, nelabai galėjo kuo padėti. Avalynė buvo padėvėti veltiniai ir „šimtasiūlės“ (vatinės striukės), nes su savo naginėmis nebuvo galima ištverti žiemos šalčių. Vėliau tėvukas pastatė gyvenamąjį namą, kuriame galėjome gyventi vieni. Įsigijome karvutę ir paršelį, gyvenimas truputį tapo geresnis. Darbščių, nagingų lietuvių statybininkų dėka gyvenvietė labai prasiplėtė. Buvo pastatytas klubas - kino salė, parduotuvė.
Moterų brigada miško ruošos darbuose, Chazanas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Traktorius su kuriuo rąstus Sibire tempdavo Petras Bauža (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Ištvėrėme, nepalūžome, visada tikėjomės grįžti į Lietuvą. Po Stalino mirties sužibo viltis, kad bus geriau ir gal pasiseks sugrįžti. Likimas lėmė, kad Chazane susitikau tremtinį Petrą Baužą iš Lybiškių km., Jurbarko raj. Pamilome vienas kitą ir susituokėme. Tremtyje gimė sūnus Viktoras ir dukra Donata.
Liudgarda ir Petras Baužai savo vestuvių dieną Sibire (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Petras Bauža Lietuvos kariuomenėje 1939 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Į Lietuvą grįžome 1957 m. Apsigyvenome pas Petro tėvus Lybiškių km. (dabartinėje Liepų g. – autorės pastaba) Senieji Baužai jau buvo grįžę ankščiau į savo sodybą iš kur buvo išvežti. Mes grįžome po metų, nes reikėjo viską, ką Sibire užgyvenome parduoti, susitvarkyti dokumentus. Namas buvo užimtas, tad visi gyvenome susispaudę dviejuose kambarėliuose. Du mėnesius mūsų niekas neregistravo. Vėliau namai buvo atlaisvinti, nes iš buvusio kolūkio reikėjo išsipirkti savo sodybą. Petras buvo labai darbštus, atstatė, praplėtė kambarius, todėl galėjome laisviau gyventi. Tėviškėje dar gimė sūnus Algis ir dukra Aurelija.
Šiuo metu ir gyvenu a. a vyro tėviškėje Lybiškių km. kartu su vyriausiu sūnumi Viktoru ir marčia Stase, kurie manimi rūpinasi ir prižiūri.
Pasak žmonos Liudgardos, vyras Petras Bauža, gim. 1918 m., buvo tikras savo krašto patriotas. 1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Užėjus rusams, kariuomenė buvo išsklaidyta, tad grįžo namo pas tėvus ir ūkininkavo. Po karo, už pasipriešinimą okupacinei valdžiai, 1945 m. liepos 5 d. buvo suimtas ir išvežtas į Archangelsko kalėjimą. Grįžo 1947 02 18. Bet po metų laukė dar viena tremtis 1948 m. gegužės 22 d. kartu su tėveliais ir seserimi Antanina buvo ištremti į Sibirą, į Chazaną. (Irkutsko sr.) Sibire dirbo medžių kirtėju, traktorininku, traukė iš miško rąstus.
Petras Bauža mirė 1996 m., palaidotas Varlaukio kapinėse.