STEPONO IR BRONISLAVOS KOVALSKIŲ TREMTIES ISTORIJA
Mano tėveliai - Steponas, gim. 1910 m., ir Bronislava, gim. 1916 m. - Kovalskiai gyveno Lybiškių km., Jurbarko r. Jie buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 25 ha žemės, naujai pasodintą 2 ha plote sodą, bičių, gyvulių bei paukščių. Samdė auklę, pagalbinį darbininką. Šeimoje augo seserys - Anastazija, gim. 1943 m. ir Vanda, gim. 1945 m.
Vanda, Stefanija ir Anastazija Kovalskytės Chazane, Sibiras (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Prisimenu, kaip mamytė pasakojo, kad ankstų 1948 m. gegužės 22 d. rytą į jų namus įsiveržė NKVD (Sovietų sąjungos saugumas). Įsakė per 2 val.
pasiruošti išvežimui pas „baltąsias meškas“. Išvežė be jokio teismo sprendimo, pagal sudarytus sąrašus, kaip „buožių“ šeimą. Ji iš to streso nežinojo nei kur eiti, nei ką pasiimti ar įsidėti kelionei, griebė viską, kas pakliuvo po ranka.
Bronislava Kovalskienė, 1938 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Steponas Kovalskis (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)
Išvežė iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė buvo labai sunki ir varginanti, sėdėjo vagone ant maišų, trūko oro, vandens ir ištisai verkė maži vaikai. Gamtinius reikalus atlikdavo vagono gale, kur buvo išpjauta skylė. Maistu dalinosi visi draugiškai, kas ką turėjo. Važiavo tris savaites, kol atvežė į Irkutsko sr. Zimos raj. Chazaną. Tai buvo keli barakai bekraštės taigos miško viduryje. Dvi paras laikė lauke, vėliau suvarė į sulūžusius barakus. Gerai, kad buvo pavasaris ir šilta (vasarą būdavo iki 25 laipsnių karščio, žiemą iki 50 laipsnių šalčio.) Tėtis dirbo medienos ruošos darbuose, mama augino seseris. Pasak mamos, pirmieji metai buvo labai sunkūs, teko kęsti ir badą, ir šaltį, ir vietinių rusų neapykantą. Kiekvieną mėnesį tėvai privalėjo registruotis komendantūroje. Tik vėliau leido rašyti laiškus į Lietuvą. Ir nuo tada tėvelių giminės atsiųsdavo miltų, lašinių, džiovintos duonos, medaus. O Sibire duona buvo dalinama pagal korteles. Dienos norma apie 600 g. Gyvenimo sąlygos pagerėjo po Stalino mirties. Moterys, kurios nedirbo miške nesėdėjo be darbo: jos mezgė, siuvinėjo, sodino augalus, ruošė maisto atsargas žiemai, pradėjo auginti gyvulius. Tėveliai buvo nusipirkę karvę, kuri buvo vardu Žana. Miške buvo daug grybų, uogų, šias gerybes mama su seserimis nešė maišais, džiovindavo, o žiemą veždavo į Zimos gyvenvietę parduoti. Seserys ten pradėjo lankyti mokyklą, kurioje mokėsi daug tremtinių vaikų. 1953 m. Sibire gimiau ir aš. Laisvalaikio tėvai neturėjo, nes visą laiką reikėjo ieškoti būdų kaip išgyventi, kaip prasimaitinti. Alino ne tik sunkus darbas, buitis, bet ir nežmoniškas Tėvynės ilgesys.
Mes visi grįžome velyvą 1958 metų rudenį. Namai buvo išlikę, bet labai suniokoti, obelys sulaukėjusios, kiemai užžėlę krūmais, dilgėlėmis. Mūsų name gyveno kita šeima, bet tilpome ir mes. Po kelių metų tėvai iš kolūkio „Mūsų rytojus“ išsipirko savo sodybą, susiremontavo, pasistatė tvartą. Mūsų name gyvenę žmonės netoliese pasistatė savo namą. Tėvelis po tremties buvo kolūkio „Mūsų rytojus“ sodininkas. Netoliese augo kolūkio vaismedžių sodinukai, jis juos skiepijo, kūrė naujas augalų veisles.
„Buožių vaikų“ antspaudas mus, vaikus, persekiojo dar ilgai. Tremtyje sutiktos šeimos palaikė glaudžius ryšius su mūsų tėveliais ir Lietuvoje. Baužai buvo kaimynai, Mockaičiai pasirinko Lybiškius, nes čia turėjo giminių, o Liorančai, Čepuliai, Skiriai visada išliko mūsų šeimos bičiuliais.
Šiuo metu iš mūsų šeimos likau viena. „Kaip žvakės užgeso jų gyvenimai, kaip žvaigždės sužerėjo jų likimai“.
Mama mirė 1997 01, tėtis 1997 12, sesuo Vanda 2004 m., sesuo Anastazija 2016 m. Visi palaidoti Varlaukio kaimelio kapinėse.