Lybiškių biblioteka – 70 metų šviesos ir istorijų kelias

Pirmasis bibliotekos dešimtmetis: Pirmieji žingsniai: žmonės, traktoriai ir knygos (1955 - 1965 m.)

Lybiškių kaimas pradėjo augti, kai 1950-51 m. pradėjo kurtis Varlaukio mašinų – traktorių stotis (MTS)

      Mašinų - traktorių stotis Lybiškiuose

        Tais laikais, kai dar nebuvo modernių dirbtuvių, traktoriai žiemą stovėdavo tiesiog kieme, o kai prireikdavo rimtesnio remonto – jie būdavo tempiami į didelę medinę daržinę. Tai buvo savotiška technikos prieglauda, kurioje svarbiausia buvo viena – kad traktoriai visai neužšaltų. Daržinės viduje stovėjo kelios 200 litrų talpos kuro statinės. Viena iš jų būdavo specialiai pritaikyta kaip šildytuvas – iš jos išvesdavo dūmtraukį, įtaisydavo ugniakurą. Prie jo susirinkdavo darbininkai – ne tik pasišildyti, bet ir pasidalyti naujienomis, pailsėti nuo šalčio. Aplinkui stovėjo suolai, ant kurių vyrai sėdėdavo su savo pietų dėžutėmis, šildėsi rankas ir valgydavo atšalusį maistą, svajodami apie šiltą pavasarį.

       Žiemos tuomet būdavo negailestingos – iki 30 laipsnių šalčio, daug sniego, sunkūs keliai. Bet kai ateidavo pavasaris, prasidėdavo pavasario darbai. Traktoriai būdavo paskirstomi po aplinkinius kolūkius – vienam brigadininkui tekdavo trys ar keturi kolūkiai, o su juo kartu dirbdavo ir apskaitininkas. Visi padaryti darbai būdavo kruopščiai fiksuojami ir ataskaitos pristatomos į kontorą, įsikūrusią dviaukščiame pastate, šiandien žinomame kaip Stoties g. 12. Brigadininkais galėjo būti tik tie, kurie mokėjo rašyti, tai buvo atsakingas darbas. O mechanikais dažnai tapdavo vyrai, kurie dar Smetonos laikais buvo dirbę su kuliamosiomis – senomis javų kūlimo mašinomis, kurias kadaise traukdavo net keturi ar šeši arkliai. Atsiradus traktoriams, šios mašinos taip pat buvo pritaikytos naujai technikai – jas jau traukdavo plieniniai milžinai. Tarp to meto žymių mechanikų buvo Jonas Ridulis, Antanas Žukas ir Jonas Richertas – vyrai, kuriems patikėta technikos širdis. 1952 metais į Varlaukio MTS (mašinų-traktorių stotį) atvyko naujas vadovas – direktorius Antanas Dičpetris. O vyriausiuoju inžinieriumi buvo paskirtas Vincentas Sirevičius.

     Iki 1962-ųjų metų Lybiškiai priklausė Skaudvilės rajonui. Tuo metu šis nedidelis miestelis turėjo vieną labai keistą ypatybę – prie pagrindinio kelio Jurbarkas–Skaudvilė stovėjo geležinkelio stotis, tačiau ji neturėjo jokio tikro kelio, tik paprastas lauko keliukas per pievą vedė link jos. Tai pasikeitė, kai į miestelį atvyko naujasis MTS vadovas Antanas Dičpetris. Jis nusprendė, kad Varlaukio stotį privalu sujungti su tikruoju keliu, todėl ėmėsi kelio pylimo darbų. Iš Skaudvilės karjero sunkvežimiais – samosvalais – buvo vežamas žvyras ir smėlis. Tuo metu prie vairo sėdėjo patyrę vairuotojai: P. Bardauskas, J. Remeikis, A. Jukna ir J. Kravčenka. Kai kelias buvo paruoštas, Lybiškiuose prasidėjo tikras atgimimas – ėmė kilti dirbtuvės, kontora (ten, kur šiandien įsikūrusi biblioteka) ir gyvenamasis namas, dabar žinomas kaip Stoties g. 10. Traktorių stotis plėtėsi, vikšriniai traktoriai pamažu buvo keičiami į modernesnius, su guminiais ratais. Padangas jiems tekdavo vežtis net iš Jaroslavlio – 282 kilometrus už maskvos. Visa kelionė pirmyn ir atgal sudarydavo net 2460 kilometrų. Tokius ilgus reisus ryžtingai įveikdavo vairuotojai Petras Bardauskas ir Juozas Bauža. Tuo metu Varlaukio MTS dirbo apie 150 žmonių. 1958 m. visa stotis buvo reorganizuota į RTS – remonto ir technikos stotį. Traktoriai buvo perduoti kolūkiams, daugelis specialistų išsikėlė kitur, o likę rūpinosi technikos priežiūra. Tuomet įkurta ir prekybos tiekimo kontora – darbuotojai rūpinosi atsarginių dalių tiekimu traktoriams ir kitoms mašinoms.

      1962 m. žymi dar vieną svarbų žingsnį – buvo įkurtas gumos ir plastmasės cechas. Didelę reikšmę jo įkūrimui turėjo inžinierius V. Sirevičius. Ir tais pačiais metais Lybiškiai jau priklausė Jurbarko rajonui – mažas miestelis, kuriame vyko dideli pokyčiai.

Šokių salė vietoje kontoros: kaip gimė kultūra Lybiškiuose

       1955 metais, Lybiškių kaime – toje vietoje, kur dabar tęsiasi Stoties gatvė, šalia neseniai supilto naujojo kelio pradėjo kilti pirmieji pastatai. Čia įsikūrė kontora (dabar Stoties g. 12), dirbtuvės ir gyvenamasis namas darbuotojams (šiandieninis adresas – Stoties g. 10). Kontoros pirmasis aukštas virto tikru kultūros centru: čia veikė šokių salė, valgykla ir klubas – skaitykla. Ši vieta tapo ne tik darbuotojų, bet ir viso kaimo žmonių susibūrimo vieta. Klubo–skaityklos vedėja tapo jauna ir talentinga mergina – Natalija Skarbaliūtė. Jos veiklą rėmė Kauno viešoji biblioteka bei Skaudvilės kultūros skyrius.

       Skaityklos paskirtis buvo paprasta, bet labai svarbi – ugdyti žmonių kultūrinį gyvenimą, skatinti sportinę veiklą, švietimą. Knygų tuo metu buvo nedaug, todėl pagrindinis bibliotekos darbas rėmėsi laikraščių ir straipsnių sklaida, dažnai – propagandine linkme. Gaunama spauda apėmė visą sovietų sąjungą, nemaža jos dalis – rusų kalba. Tačiau Natalija buvo neeilinė asmenybė, ji subūrė tautinių šokių kolektyvą, kuris dalyvaudavo Dainų šventėse Skaudvilėje. Ji taip pat vadovavo dramos būreliui. Žiemą su būrelio nariais važinėdavo į pasirodymus po aplinkinius kolūkius – Eržvilką, Stulgius, Adakavą – su dengtu sunkvežimiu, liaudiškai vadinamu „liatuška“.

Deja, Natalijos veikla ne visiems atrodė priimtina. Archyvinėse medžiagose rasta, kad 1962 m. Skaudvilės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas ją nubaudė administracine bauda už tai, jog skleidė lietuvių liaudies šokius ir nepakankamai akcentavo „tautų draugystę“ repertuare. Tai rodo, kad Natalija buvo drąsi ir kūrybinga – veikė ne pagal schemą, bet pagal širdį. Tuo metu skaityklos vedėjos pareigos buvo labai plačios: reikėjo skatinti skaitymą, ypač tarp mechanizatorių, organizuoti parodas – dažniausiai skirtas tarybinei propagandai, Spalio revoliacijos metinėms. Skatinta skaityti laikraščius kaip „Leniniečių balsas“, „Komsomolskaja pravda“, platinti juos tarp kolūkiečių, steigti kilnojamąsias bibliotekėles.Bibliotekininkams teko rūpintis ir ateistiniu auklėjimu, komunizmo principų sklaida, kova su girtavimu ir skaitytojų kultūros ugdymu. Iš pradžių skaitytojų buvo nedaug, bet vėliau buvo surašyti visi kaimo gyventojai, galintys skaityti.

Statistika kalba pati už save:

• 1957 m. – 102 skaitytojai
• 1958 m. – 121 skaitytojas
• 1960 m. – 230 skaitytojų
• 1965 m. – jau net 715 skaitytojų

Tarp bibliotekos darbuotojų minimos dvi pavardės:

• 1955–1962 m. čia dirbo Natalija Skarbaliūtė, energinga ir kūrybinga kultūros entuziastė.
• 1962–1965 m. skaityklą perėmė Vanda Kulikauskaitė.

Antrasis bibliotekos dešimtmetis: jaunystės dvasia Lybiškiuose (1965–1975 m.)

     1966-aisiais, vos baigusios vidurinę mokyklą, į Lybiškius atvyko dvi jaunos, entuziazmo kupinos merginos – Sofija Sabutytė ir Birutė Mišeikytė. Abi ieškojo darbo ir naujo gyvenimo etapo pradžios. Sofija buvo priimta dirbti bibliotekoje, o Birutė pradėjo karjerą kultūros namuose. Joms buvo suteikti vieno kambario butai tuometiniuose dviaukščiuose namuose Lybiškių kaime – naujos gyvenimo pradžios ženklas.

  Po metų Sofija ištekėjo už Alberto Volungio. Jauna šeima apsigyveno erdvesniame dviejų kambarių bute virš kultūros namų. O kai bibliotekoje buvo pradėtas remontas, pastoge knygoms ir skaitytojams laikinai tapo Volungių butas. „Gyventi ir dirbti buvo patogu“, – prisimena Sofija. Ypač po dukrelės gimimo – galėjo vienu metu ir rūpintis vaiku, ir tęsti bibliotekos darbą. Tačiau lengva tikrai nebuvo, kiekvienais metais reikėjo ne tik išlaikyti, bet ir didinti skaitytojų skaičių. Jei 1966 m. jų buvo 791, tai kitąmet jau privalėjo būti daugiau. Tokie buvo to meto reikalavimai – jokių minusų, tik pliusai. Tačiau skaičiai pradėjo svyruoti:

• 1966 m. – 791 skaitytojas
• 1967 m. – 847 skaitytojai
• 1968 m. – 731 skaitytojas
• 1970 m. – 517 skaitytojų
• 1972 m. – 218 skaitytojų

    Darbo nebuvo mažiau: reikėjo pildyti skaitytojų formuliarus, registruoti naujus skaitytojus, ypač tarp mechanizatorių, vairuotojų ir darbininkų. Bibliotekininko darbas tuo metu buvo kruopštus ir atsakingas – skaičiai, planai, spaudos sklaida ir visuomeninės pareigos.

      Sofija Sabutytė–Volungienė bibliotekoje išdirbo visą dešimtmetį – iki 1976 metų. Pradėjus su 62,5 rublių atlyginimu, vėliau jis buvo pakeltas iki 73 rublių. Tai buvo laikai, kai darbas bibliotekoje reiškė ne tik knygas, bet ir bendruomenės gyvenimo širdį. 1976 m. Sofija ir Albertas Volungiai su šeima išsikėlė gyventi į Tauragę. Likę prisiminimai – tai ne tik nuotraukos prie mokyklos su Remeikiais, bet ir gyvas pėdsakas Lybiškių bendruomenės kultūros istorijoje.

Trečiasis dešimtmetis: biblioteka tarp realybės ir plano (1975–1985 m.)

     Po dešimtmečio aktyvaus darbo bibliotekoje 1976 m. Sofijai Sabutytei–Volungienei išvykus gyventi į Tauragę, jos vietą užėmė Zofija Buitkutė–Volungienė. Dirbti bibliotekoje ji pradėjo 1977-aisiais, tačiau ten neužsibuvo – išdirbo vos dvejus metus. Pasak Zofijos, bibliotekos darbas tuo metu buvo „išpūstas iki begalybės“. Oficialiai – apie 700 skaitytojų, bet realybėje – vos keletas dešimčių, o dažniausiai – tie patys veidai. Tarp ištikimiausių skaitytojų ji prisimena Lybiškių pradinės mokyklos mokinius, o iš suaugusiųjų – J. Šturmą, P. Lionienę, O. Žukauskienę. Tačiau Zofija nesiskundė, be bibliotekos darbo ji aktyviai dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime – vaidino spektakliuose, padėjo organizuoti vakarones, šventė Naujųjų metų sutiktuves kartu su kultūros namų darbuotojais. Nors biblioteka atskirų renginių neorganizavo, ji vis tiek buvo glaudžiai susijusi su tuo, kas virė Lybiškiuose.

Nuo 1979 iki 1984 metų biblioteką prižiūrėjo įvairūs darbuotojai:

• 1979 m. – Vida Miniotienė ir Irena Ivanauskaitė
• 1980 m. – Birutė Adomaitienė
• 1982 m. – Saulius Petrauskas ir Stasė Dapkuvienė
• 1984 m. – Angelė Vitkutė

Tais metais skaitytojų skaičiai oficialiai buvo šie:

• 1976 m. – 304 skaitytojai
• 1981 m. – 350 skaitytojų
• 1983 m. – 406 skaitytojai

      Pasak Birutės Adomaitienės, skaitytojų sąrašai dažnai būdavo „pripūsti“ – tai buvo daroma dėl reikalavimo turėti įvairaus amžiaus ir profesijų atstovų. Nepaisant to, buvo ir tikrų, ištikimų knygų mylėtojų. Birutė prisimena skaitytojus O. Prasevičienę, O. Žukauskienę, M. Lukošienę, Z. Volungienę. Iš vaikų dažniausiai lankydavosi N. Ignatavičiutė, G. Kiaunytė, R. Petravičius. Bibliotekininkės pačios ne tik dirbo su knygomis, bet ir aktyviai dalyvavo bendruomenės kultūriniame gyvenime – dramos ratelyje, moterų ansamblyje. Biblioteka kartą per mėnesį sulaukdavo knygų iš centrinės bibliotekos – knygų buvo įvairių, ir žmonės noriai jas skaitė.

Ketvirtasis dešimtmetis: iššūkių ir pokyčių metas (1985–1995 m.)

   1985–1995 m. Lybiškių biblioteka išgyveno sudėtingą ir permainingą laikotarpį. Iki 1990-ųjų bibliotekininkai čia keitėsi dažnai – daugelis neišdirbdavo nė metų. Ne dėl nenoro dirbti, bet dėl sunkiai pakeliamų reikalavimų. Viešosios bibliotekos nurodymai buvo griežti – tvarkyti dokumentaciją, atitikti skaitytojų planus, vykdyti ideologinius įpareigojimus.

     Bibliotekininkės turėjo ne tik skatinti skaitymą, bet ir prižiūrėti, kas skaitoma. Reikalauta platinti rusų autorių kūrybą, propaguoti marksizmą–leninizmą. Tuo pačiu metu teko išimti iš fondų tokių „neparankių“ autorių kaip Solženicinas, Aksionovas, Liubimovas knygas. Pagal 1984 m. LTSR kultūros ministerijos įsakymą bibliotekininkai turėjo rinkti net ūkinius duomenis: kas ką augina, kiek gyvulių laiko, kiek pastatų turi. Kaimo žmonės tokių „surašinėtojų“ nelaukė, nenoriai juos priimdavo į kiemus – natūralu, juk biblioteka jiems visada buvo apie knygas, o ne apie ataskaitas.

Trumpai apie bibliotekos darbuotojus šiuo laikotarpiu:

• 1985 10 17 – 1986 lapkritis: dirbo Reda Umantienė. Ji gyveno tame pačiame pastate virš bibliotekoje, tad patogu buvo ir gyventi, ir dirbti. Pasak Redos, darbas labiau buvo „popierinis nei rimtas“. Geriausia jos skaitytoja – Ramunė Žemaitytė (Karpienė). Tuometinis atlyginimas  siekdavo apie 80 rublių.
• 1987 m.: Biblioteką perėmė Gražina Vyšniauskaitė–Pareigienė.
• 1987/88 m.: Dirbo Džiangirda Jaskienė, tačiau 1988 m. išėjo motinystės atostogų.
• Tuo metu biblioteką laikinai perėmė Irena Damušytė, pradinės mokyklos mokytoja. Tačiau fondas buvo netvarkingas, patalpos – apleistos. Po patikrinimo 1990 m. direktorė Aldona Urbonavičienė Ireną atleido iš pareigų. Už trūkstamas knygas iš atlyginimo buvo atskaityta 45 rubliai.
• 1990 08 01: Pradėjo dirbti Laimutė Kionies – iš pradžių antraeilėse pareigose. Atlyginimas – 55 rubliai už pusę etato, plius 17,5 rublio už patalpų valymą. Darbas buvo sudėtingas – fondas apleistas, dokumentacija netvarkinga. Laimutė prisimena, kad darbo subtilybių mokėsi iš patyrusių kolegių – G. Jokūbaitytės, J. Jokūbaitienės, D. Maskolaitytės.

    Kai Džiangirda Jaskienė išsikėlė iš Lybiškių, bibliotekoje ir toliau liko dirbti Laimutė. 1992 m., sukūrusi šeimą, ji tapo Laimutė Keterienė ir liko dirbti pavaduojančia darbuotoja, kol situacija stabilizavosi.

Penktasis dešimtmetis: skaitymas tarp pokyčių ir iššūkių (1995–2005 m.)

      1994 m. balandžio 1 d. Lybiškių bibliotekos duris dar kartą pravėrė Laimutė Keterienė, oficialiai pradėjusi dirbti antraeilėse pareigose. Į darbą ją priėmė tuometinė bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė. Prasidėjo naujas etapas – reikėjo ne tik sutvarkyti fondus ar suvestines, bet ir rasti kelią į žmonių širdis.

   Bibliotekininkė Laimutė Keterienė (Nuotrauka iš asm. L. Keterienės albumo)

     Pirmasis žingsnis – bendradarbiavimas su Lybiškių pradine mokykla. Kartu su mokytojomis R. Bartkėniene ir Z. Remeikiene Laimutė inicijavo originalią sutartį–konkursą „Daug skaitysi – greičiau užaugsi“. Mažieji skaitytojai visus metus stropiai rinko puslapius ir istorijas, o pavasarį geriausi iš jų buvo apdovanojami vertingomis knygelėmis. Tai buvo laikas, kai skaitymas buvo šventė.

Konkurso "Daug skaitysi- greičiau užaugsi" geriausi skaitytojai

Skaitytojų skaičius stabiliai augo:

• 1995 m. – 120
• 1996 m. – 126
• 1997 m. – 143
• 1998 m. – 156
• 1999 m. – 170
• 2000 m. – 167
• 2001 m. – 174
• 2002 m. – 164
• 2003 m. – 166
• 2004 m. – 152
• 2005 m. – 157

    1997 m. prasidėjo dar viena graži tradicija. Bibliotekininkė ėmė organizuoti Atminimo valandą Varlaukio geležinkelio stotyje, skirtą Gedulo ir Vilties dienai. Kadangi Lybiškiuose tuo metu gyveno apie 15 tremtinių šeimų, šis renginys tapo svarbus vietos bendruomenei – rinktasi pagerbti, prisiminti, liudyti, kad istorija neturi teisės kartotis. Žmonių dalyvavimas metams bėgant tik didėjo, o birželio 14-oji tapo ypatinga data kaimo kalendoriuje.

Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m. 

(Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)

  Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, 2022 m. (Nuotrauka iš asmeninio L. Keterienės archyvo)

    Tačiau 2003 m. uždarius Lybiškių pradinę mokyklą, skaitytojų skaičius ėmė mažėti. Mokiniai persikėlė į Varlaukio pagrindinę mokyklą, todėl bibliotekininkė pradėjo važinėti pati – vesdavo vaikams pamokėles apie rašytojus, organizuodavo skaitymo savaites ir skatino meilę knygai, kad ir kur ji būtų.

      Bibliotekos kasdienybė buvo kukli: šaltos patalpos (vienas elektrinis šildytuvas), jokių kompiuterių, jokio interneto, o visa dokumentacija rašoma ranka. Renginių bibliotekoje beveik nevyko – visas dėmesys buvo knygų ir periodikos išdavimui, smulkioms parodėlėms, skirtoms lietuvių klasikams. Naujos knygos pasirodydavo retai, o gyventojai vis dažniau rinkdavosi televizorių ir muilo operas – pigesnį, bet paprastesnį turinį.

     Kaimas sparčiai keitėsi – gyventojų mažėjo, jauni žmonės emigravo, o daugelis moterų išvyko dirbti slaugėmis į Vokietiją. Tačiau tarp tų, kurie liko – buvo ištikimų skaitytojų, kuriems biblioteka vis dar buvo sielos atgaiva ir tylus prieglobstis.

Šeštasis dešimtmetis: iššūkių laikas (2005–2015 m.)

    2005–2015 metų laikotarpis Lybiškių bibliotekai buvo kupinas išbandymų ir tylios kovos dėl išlikimo. Pagrindinė bibliotekos misija nesikeitė – burti vietos bendruomenę, skatinti skaityti, siūlyti naujausią literatūrą, puoselėti lietuvių rašytojų klasikų kūrybą. Biblioteka taip pat bendradarbiavo su Varlaukio J. Gudavičiaus pagrindine mokykla, rengė kraštotyros darbus, organizavo renginius, fiksavo bendruomenės svarbiausius įvykius – stengėsi būti ne tik knygų saugykla, bet ir kaimo kultūros židiniu.

     Tačiau laikmetis nelepino, demografinė situacija tapo kritiška. Gimstamumas sparčiai mažėjo, mirštamumas jį lenkė, o jauni žmonės emigruodavo į užsienį, dažniausiai į Airiją, Angliją ar Vokietiją. Išvykdavo ištisos šeimos, dažnai – su mažais vaikais, taip kartu mažėjo ir skaitytojų. Vyresnės moterys dirbo slaugėmis, vyrai ieškojo darbo miestuose. Liko vyresnioji karta, o vaikų balsų bibliotekoje girdėjosi vis mažiau.

       Skaitmeninis amžius vis garsiau beldėsi į kasdienybę. „Kam ta knyga, jeigu yra internetas?“ – vis dažniau skambėjo tarp jaunosios kartos. Tik kad Lybiškių biblioteka neturėjo nei interneto, nei kompiuterio. Informacinės technologijos buvo pasiekiamos tik didesniuose miestuose – čia vis dar dominavo popierius, spausdintos kortelės ir ranka pildomi žurnalai.

     Materialinė bazė buvo skurdi: seni, silpnai šviečiantys šviestuvai, viena elektrinė krosnelė šildymui, jokios galimybės vykdyti modernias veiklas. 2009-aisiais Lietuvą užklupo ekonominė krizė, kuri dar labiau smogė kaimo kultūros įstaigoms. Bibliotekininkai buvo verčiami išeiti nemokamų atostogų, o tai dar labiau apsunkino ir taip sudėtingą darbą. Skaitytojų mažėjo, ypač tarp vaikų. Tačiau nepaisant visko – biblioteka išliko. Ji tyliai saugojo knygas, rašytojų mintis, krašto istoriją, ir žmones, kurie dar tikėjo, kad geras žodis ir knyga turi galią. Net ir tamsiais žiemos vakarais, prie vieno šildytuvo šilumos, čia galėjai rasti ramybę, prisiminimą, svajonę.

Septintasis dešimtmetis: augimo ir atsinaujinimo metas (2015–2025 m.)

   Pagrindinės šiuo laikotarpiu vykdytos bibliotekos funkcijos: dokumentų komplektavimas, tvarkymas, pagalba lankytojams ieškant informacijos, atsakymai į užklausas, įvairūs renginiai, kraštotyros darbų rašymas, Atminties valandos Varlaukio geležinkelio stotyje, dalyvavimas Lybiškių ir Varlaukio bendruomenių veikloje, prisijungimas prie respublikinių iniciatyvų – „Vasara su knyga“, „Skaitymo iššūkis“, „Atverk duris vasarai“.

• ·2016 m. biblioteka gavo pirmąjį kompiuterį. Aišku, jis buvo senas, dažnai strigdavo, bet dirbti jau buvo galima. Norint atsispausdinti dokumentą, reikėjo įsirašyti jį į USB laikmeną ir ieškoti, kas galėtų atspausdinti, nes spausdintuvo biblioteka dar neturėjo
• ·Tais pačiais metais, siekiant padidinti bibliotekos žinomumą ir veiklų viešinimą, pritraukti daugiau virtualių vartotojų, buvo sukurta Lybiškių bibliotekos „Facebook“ paskyra. Pradžioje ji teturėjo tik 80 sekėjų. Bibliotekininkės ir jos šeimos narių pastangomis pradėtas kurti įdomus, patrauklus turinys, dalijantis bendruomenės veikla, bibliotekoje vykstančiais renginiais, parodomis. Puslapio dėka biblioteka pasiekė net ir emigravusius kraštiečius – dabar sekėjų skaičius išaugo iki 827. Lybiškių bibliotekos Facebook puslapis - https://www.facebook.com/profile.php?id=100064308027178 
• 2017 m. bibliotekoje įvyko 12 žodinių renginių. Įsimintiniausias jų – popietė „Versi knygos lapus ir stebuklas pabus“, kur pasakas sekė ir inscenizavo mokytojos senjoros Z. Kaminskienė, Z. Remeikienė ir K. Mekionienė. Metų pabaigoje bibliotekininkė inicijavo ir Lybiškių bendruomenės eglutės įžiebimą. 

                                                   Kalėdinės eglutės įžiebimas, 2017 m. 

• 2018 m. Jurbarko viešosios bibliotekos direktorės Rasidos Kalinauskienės dėka darbo sąlygos bibliotekoje iš esmės pagerėjo: atnaujintas elektros įvadas, pastatyti trys elektriniai radiatoriai. pakeistas langas, seniūnijos dėka – sudėtos naujos grindys ir pakeistos bibliotekos durys. 
• 2019 m. pagerėjus darbo sąlygoms, biblioteka suaktyvino bendradarbiavimą su Eržvilko gimnazijos Varlaukio skyriumi (mokytoja J. Bajarūnienė)  – organizuoti renginiai, žygiai knygnešių takais į Pašaltuonį, vaikų popietės, prisidėjimas prie kaimo švenčių – Motinos dienos, Kaimynų dienos, Derliaus šventės. 

• 2019 m. gegužės 28 d. bibliotekininkės iniciatyva prie bibliotekos pastatyta Mažoji bibliotekėlė, kurios rėmėjas – kraštietis verslininkas iš Jurbarko Albinas Radžius. 

• Tų pačių metų lapkritį, Jurbarko savivaldybės, Viešosios bibliotekos ir Eržvilko seniūnijos dėka, bibliotekoje įvestas vanduo, suremontuotas tualetas, pritaikytas ir neįgaliesiems. 

• 2020 m. biblioteka prisijungė prie LIBIS sistemos, kas ženkliai palengvino dokumentų apskaitą ir skaitytojų aptarnavimą, bei priartino paslaugas prie šiuolaikinio vartotojo lūkesčių.
• Tais pačiais metais biblioteka sukūrė tinklaraštį „Mozello“, kuriame pradėjo skelbti Lybiškių krašto tremties istorijas – 2020 m. patalpintos 8 istorijos, o dar 5 – 2021 m.
• 2020 02 16 minint Lietuvos nepriklausomybės dieną, bibliotekininkei Laimutei Keterienei suteikta nominacija „Eržvilko krašto spindulys“. 

• ·2021 06 14 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga apdovanojo Laimutę Keterienę LPKTS III laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. 

• 2021 m. prasidėjusi pandemija pakeitė bibliotekos darbą – pereita prie nuotolinio darbo, knygos buvo pristatomos skaitytojams į namus laikantis visų saugumo reikalavimų, renginiai vyko su kaukėmis. 
• 2022 04 26 bibliotekininkė apdovanota Jurbarko savivaldybės padėkos raštu už krašto istorijos puoselėjimą ir aktyvią veiklą buriant bendruomenę – jai suteiktas geriausios 2021 m. rajono bibliotekininkės vardas. 

• Tais pačiais metais Kultūros tarybai buvo pateiktas ir finansavimą gavęs projektas „Varlaukio geležinkelio stotyje gyvenančios istorijos“, skirtas stoties 90-mečiui. Įsigyti baldai – kėdės, projektorius, ekranas.
• 2023 03 11 d. bibliotekininkė apdovanota Jurbarko rajono savivaldybės nominacija „Krištolinė lelija“ už Varlaukio stoties aktualizavimą ir krašto istorijos puoselėjimą. 

• 2024 m. Viešosios bibliotekos administracijos dėka pakeisti langai, gautas naujas kompiuteris, spausdintuvas, sukurta vieša prieiga vartotojams, perdažytos knygų lentynos ir grindys.
• 2025 m. pakeisti bibliotekos langai.

• 2025 m. – Lybiškių bibliotekos jubiliejiniai metai. Jie prasidėjo gražiais renginiais: muzikiniu susitikimu „Sugrįžimai į vaikystę“, tautinių juostų kūrėjos Monikos Tautkienės paroda, mamos nosinaičių paroda ir koncertu, kuriame dalyvavo Veliuonos KC akordeonistų ansamblis „A Damos“. 

Lybiškių bibliotekos kelias: septyni dešimtmečiai kultūros ir šviesos

     Per septynis dešimtmečius Lybiškių biblioteka patyrė įvairius laikotarpius – nuo ideologinio spaudimo ir darbuotojų kaitos sovietmečiu, iki kūrybiškų iniciatyvų, bendruomenės telkimo ir reikšmingų kultūrinių projektų nepriklausomos Lietuvos metais. Nors ne visada buvo lengva – trūko kompiuterių, šildymo, o skaitytojų gretos mažėjo dėl emigracijos ir demografinių pokyčių – biblioteka visada išliko šviesos tašku kaimo žmonėms.

       Nuo 1990-ųjų pradžios bibliotekos vairą perėmusi Laimutė Keterienė įkvėpė naują gyvenimą: pradėti skaitymo konkursai, minimos atmintinos datos, kuriamos parodos, dalyvaujama valstybės ir savivaldybės projektuose. Biblioteka tapo ne tik knygų namais, bet ir vieta, kur gyva krašto istorija, prisiminimai ir bendruomeniškumas.

       Šiandien, 2025-aisiais, minint bibliotekos jubiliejinius metus, galime didžiuotis nueitu keliu – tai vieta, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir ateities vizijos. Biblioteka prisitaikė prie technologinių pokyčių, įsiliejo į nacionalinę LIBIS sistemą, atvėrė duris skaitmeniniam pasauliui, tačiau svarbiausia – vis dar kviečia žmones bendrauti, augti ir skaityti.

Bibliotekos pastatas, 2016 m. prieš ir po remonto.

Lybiškių biblioteka – tai ne tik knygos. Tai žmonės, istorijos ir bendruomenė, kurią jungia meilė savo kraštui ir kultūrai. Nuoširdi padėka visiems skaitytojams – ištikimiems ir naujiems, mažiems ir dideliems – už tai, kad buvote, esate ir būsite šios istorijos dalimi.

Tekstą užrašė Jurbarko rajono viešosios  bibliotekos Lybiškių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Laimutė Keterienė.

Širdingai dėkojame visiems prisidėjusiems prie šios istorijos kūrimo, kurie dalinosi prisiminimais, nuotraukomis.

Komentarų nėra

Atsakykite