BRONĖS SIMONAVIČIENĖS ISTORIJA
II ISTORIJA I APIE
TREMTINĘ BRONĘ SIMONAVIČIENĘ IŠ PETKAIČIŲ KAIMO (1918 – 2006)
I Pasakojo Bronė Simonavičienė I
Buvo 1951 metų spalio 2 diena, kai į namus įsiveržė Skaudvilės valsčiaus
„stribai“. Liepė visiems rengtis ir ruoštis į kelionę. Apie trėmimus
jau buvome girdėję ir nė kiek nenustebome, kad tai neaplenkė ir mūsų.
Sužinojome, net kas mus apskundė. Tai buvo vyro brolio žmona (Lietuvos rusė).
Jos pusbrolis Augucevičius dirbo Klaipėdoje, žmonių trėmimo viršininku. Jie norėjo užvaldyti mūsų namus ir žemę. Ūkį tais laikais turėjome
nemažą: 38 ha žemės, 6 ha miško ir 30 avilių bičių šeimų. Jokių samdomų
darbininkų neturėjome, ūkyje apsikuopti padėdavo vyro sesuo Ona Ambrozaitienė,
kuri gyveno kitapus Trišiūkštės upelio.
Išvežė visą mūsų 8 asmenų šeimą: vyrą Petrą gim., 1902 m., dukras: Aldoną gim., 1941 m., Ireną gim., 1946 m., sūnūs: Joną gim., 1942 m., Edvardą gim., 1944 m., Petrą gim., 1947 m., Antaną gim., 1949 m. Iš namų iki Skaudvilės vežė arkliais, leido pasiimti tiek, kiek galėjome panešti. Pasiėmėme storų vilnonių drabužių, nes artinosi žiema, maisto: obuolių, lašinių, medaus. Skaudvilėje jau laukė sunkvežimiai „Palutarkos“. Ten susodinę išvežė į Tauragės geležinkelio stotį, kur laukė gyvuliniai vagonai. Vagone jau sėdėjo aštuonios šeimos (tik pavardžių nepamenu). Buvo labai šalta, todėl džiaugėmės, kad langai buvo užkalti ir turėjome šiltų rūbų. Gamtinius reikalus atlikome ten pat - vagone į kibirą, tik vėliau prasilupome skylę, kurią uždengdavome maišu. Trūko geriamojo vandens, ešelonas Lietuvoje nebuvo sustojęs. Pirmą kartą sustojome kažkur Rusijoje, bet iš vagono išleido tik po vieną, iš stoties atsinešti vandens. Paskutinė stotelė buvo Pervačenskas, Krasnojarsko sritis. Išlaipino iš ešelono į ten laukusius sunkvežimius, vežė apie 50 kilometrų mišku. Kelio jokio nebuvo, mašinos strigdavo pelkėse, kratė per duobes, todėl visi bijojome, kad mašina neapsiverstų ir mes nežūtume.
Simonavičių šeima prie gimtosios sodybos
Apgyvendino
kolūkyje „Starobagatyj“. Trobelė buvo
miniatiūrinė. Turėjo 4 langus, kuriuose nebuvo nei rėmų, nei stiklų, viduje
buvo šalta ir prisnigę. Langus užsikamšėme drabužiais iki kol įsistiklinome, o miegojome ant ryšulių, kuriuos buvome
atsivežę. Vėliau kolūkis davė kelias lentas, kad pasidarytume gultus. Šeši
vaikai ant vienų gultų - trys viename gale, trys kitame, kad būtų
šilčiau. Per naktį, net kibire vanduo užšaldavo, žiemą būdavo apie 35
laipsnius šalčio. Malkų rinkdavomės taigoje, kolūkis duodavo arklį joms parsivežti.
Iš karto buvome išskirstyti į brigadas, mūsų vadinosi „Borsuk“.
Vyrui teko prižiūrėti telyčių bandą, t. y. dirbti piemeniu. Aš dirbau
sandėlyje, kur žiemą džiovindavome grūdus, o vasarą pievose grėbėme šieną,
dirbome miško ruošimo darbuose. Vyras gyvulius prižiūrėjo kaip savus, per 2
metus nekrito nei vienas veršis. Todėl už gerą darbą brigadininkas paskyrė
premiją – vieną telyčią. Vėliau iš jos prisiauginome karvę, kad vaikams būtų
pieno. Už darbą kolūkyje mokėdavo grūdais. Už vieną darbadienį – vienas kilogramas grūdų. Gyvenome labai sunkiai. Vaikai, nors ir buvo maži, rimtai
nesirgo. Vasarą miškuose jie rinkdavo laukinius žirnius, žemuoges, avietes, česnakų
lapus. O kai trūkdavo maisto - mainydavome pas vietinius rusus geresnius
drabužius į bulves ar miltus. Vietinių rusų gyneno gal tik 10 šeimų, kartu su mumis buvo Gudavičiai iš Viduklės, Treinauskai iš Girkalnio.
Šiame kolūkyje nebuvo nieko: nei pašto, nei parduotuvės, nei mokyklos (ji buvo už 5 km.). Pro šalį tekėjo upė „Čiulym”, joje buvo gausu žuvies: lašišų, vėgėlių ir daug kitų. Gaudydavome su vaikais, savais padarytais tinkliukais. Miškuose buvo meškų, vilkų, gyvačių. Išmokome prisitaikyti prie čionykštės gamtos.
Į Lietuvą grįžome 1956 metų birželio 22 dieną. Kolūkiui „Tarybinis
artojas“ vadovavo Jonas Striaukas.
Jis leido apsigyventi gimtojoje sodyboje, o joje dar gyveno įskundėjai. Jiems
nebuvo kur trauktis, todėl dar 2 metus gyveno kitame trobos gale. Supratau, kad
sąžinė jiems nedavė ramybės, nes vėliau brolio žmona gyvenimą baigė savižudybe.
Kaimynai buvo geri, kas ką buvo išnešę, atgal sugrąžino. Vėliau buvome priimti
į kolūkį, kuris vadinosi „Ąžuolas“. Vyras ganė kolūkio gyvulius,
o aš melžiau karves. Lietuvoje įsikurti daugiau jau niekas nebetrukdė.
Archyvinė tremties pažyma
Petras Simonavičius mirė 1988 metais, sulaukęs 86 metų amžiaus, Bronė
Simonavičienė mirė 2006 m, sulaukusi garbingo 91 m. amžiaus. Palaidoti Adakavo kaimo kapinėse.
Šiuo metu gimtinėje gyvena sūnus Petras su žmona Zita. Jie puoselėja tėvų žemę, prižiūri didelį bityną. Kiekvienais metais dalyvauja Gedulo ir Vilties dienos atminimo valandoje. Varlaukio geležinkelio stotyje pasakoja jaunimui savo išgyventus metus tremtyje.
__________________
Tekstą užrašė Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė
Nuotraukos: B. Simonavičienės asmeninis archyvas