JONO VINICKIO ISTORIJA

III ISTORIJA APIE TREMTINĮ JONĄ VINICKĮ IŠ MOSTEIKIŲ KAIMO ( 1940 – 2016)

Savo šeimos tremties istoriją papasakojo Jonas Vinickis

Mūsų šeimą- tėvą Juozą, gim., 1903 m., mamą Petronėlę gim., 1910 m., seserį Stasę gim., 1939 m., ir mane ištrėmė 1948 gegužės 2 dieną. Lietuvoje liko tik mano mažiausias broliukas Antanas (1,5 m.). Jį paslėpė ir priglaudė mūsų kaimynai Šteimantai.

Supratome, kad tremia visus tuos, kurie turi daugiau žemės. Mes tuo metu turėjome tikrai nemažai: 33 ha žemės, 12 šeimų bičių, nemažą bandą karvių, prieauglio, 2 poras arklių kinkinių. „Stribai“ su keliais rusų kareiviais atėjo nakčia. Mus saugumui išdavė kaimynas Grigalavičius. Jam talkino ir kitas kaimynas J. Šimkus, kurie ir pasirašė išdavimo akte. Jų tikslas buvo pasidalinti mūsų turtą.

Jono Vinickio tėvai

Rusų kariai buvo geranoriški, įspėjo, kad veš toli. Nušovė kiaulę ir karvę, susūdė jų mėsą. Liepė pasikinkyti savo arklius, prisidėti mėsos, maisto, drabužių, tiek kiek tilps į vežimą. Kareiviai kartu su mumis nevažiavo, bijojo partizanų. Su mumis kartu vyko tik „stribai“, apsiginklavę šautuvais. Palydėjo į Nemakščius, kur buvome susodinti į sunkvežimius ir nuvežti į Viduklės geležinkelio stotį. Daiktus leido pasiimti, o mūsų arklių kinkinį konfiskavo.

 Stotyje mus susodino į gyvulinį vagoną, kuriame jau buvo apie 50 žmonių, iš kurių dauguma vaikai. Prisiminimuose išliko Mažeikienė su savo mažais 4 vaikais, Pocius iš Viduklės, Šegždai iš Nemakščių. Vagone buvo labai karšta, trūko oro ir geriamo vandens. Pirmą kartą traukinio ešelonas sustojo Tomske, nes susidūrėme su kitu traukiniu. Labai džiaugėmės, kad mūsų vagonas buvo paskutinis, nes išlikome gyvi. Pirmuose trijuose liko tik sumaitoti kūnai, buvo labai baisu. Avarijos vietoje prabuvome tris paras. Šalia buvo ežeras, leido net nusimaudyti jame. Vėliau mus likusius gyvus, persodino į kitą traukinį ir vežė iki Krasnojarsko miesto. Čia prabuvome dvi savaites, laukėme, kol Jenisiejaus upėje išplauks ledai. Vėliau susodino į didelį laivą, kuris vadinosi „J. V Stalinas“. Juo plaukėme šešias paras, iki kol išlaipino Igarkoje. Savaitę pragyvenome ant upės kranto, nes buvo tiek daug žmonių, kad neturėjo kur mus visus apgyvendinti. Vėliau mus ir dar kitas 28 šeimas sutalpino į vieną baraką.

Igarka buvo didelis miestas, čia buvo daug barakų, administracinių pastatų, vidurinė mokykla, parduotuvė, ligoninė, paštas, viešoji pirtis.

Tėtis buvo įdarbintas medžio apdirbimo gamykloje. Pradžioje ritino rąstus, vėliau pakavo apdirbtas lenteles. Mama, sesė ir aš susirgome „cinga“ (med. skorbutas), kraujavo dantys, būdavo silpna, mama 1,5 metų nesikėlė iš lovos. Rusų gydytojai gydė, bet vaistų nuo šios ligos neturėjo. Vietoj jų, kasdien išduodavo po 1 kilogramą bulvių. Tik vėliau pradėjome gauti vitamino C, nuo kurio mums pasidarė geriau.

Rusų kalbą išmokau pats. Pradėjau eiti į mokyklą, baigiau penkias klases, toliau nebesimokiau, nes įsidarbinau ligoninėje. Veždavau arkliais geriamą vandenį. Už darbą gaudavau kelis rublius ir geriamo vandens statinę. Vėliau pradėjau dirbti lentpjūvėje: ritinau rąstus, galandau pjūklus, arkliais veždavau lentas.

Sibire praleidome 10 metų. 1958 vasario 2 dieną gavome leidimą grįžti į Lietuvą. Man teko pasilikti, nes krisdamas rąstas buvo sulaužęs koją. Man tuomet buvo 18 metų, prižadėjau tėvams grįžti vienas. Šeima išvyko į Lietuvą, o aš parvykau tik 1959 metais sausio mėnesį. Skridau lėktuvu iš Igarkos į Krasnojarską, iš ten traukiniu į Maskvą. Čia sulaukiau traukinio, vykusio į Kauną. Iš čia pakeleivingomis mašinomis grįžau į gimtus namus.

Grįžę į Lietuvą tėvai gimtosios sodybos neberado - namas buvo nugriautas. Padedami kaimynų, pasistatė nedidelį namuką. Prisiregistruoti sugrįžusiems tėvams padėjo buvęs to meto kolūkio brigadininkas Vincas Grikšelis.

Jonas Vinickis mirė 2016 metais, palaidotas Vilniuje.

Komentarų nėra

Atsakykite