Kairėje Marijona Kairienė su kaimyne ir jos sūnumi, Taišetas (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Mus išvežė iš Varlaukio geležinkelio stoties. Iki ten mus su mama atvežė arkliais kinkytu vežimu. Kinkinį „stribai“ pasiėmė ir kaimyno Cibulsko. Stotyje ant bėgių mūsų jau laukė 3 vagonai. Į vieną iš jų nuvarė ir mus, kuriame jau buvo 41 žmogus. Vėliau atvažiavo ešelonas iš Tauragės, kur mūsų vagonus prijungė prie sąstato. Dar kelis vagonus prijungė ir Viduklės geležinkelio stotyje. Vagone mums trūko oro, maisto ir vandens. Važiavome 17 parų, be sustojimo. Tik Rusijos gilumoje traukinys sustodavo kartą per parą. Mūsų vagone nemirė niekas, o iš kitų vagonų, numirus žmogui, tiesiog užkasdavo prie geležinkelio sankasos, eilinio sustojimo metu.

Pirmoji stotelė buvo Taišeto miesto (Irkutsko sr.) Sujetichos kultūros parkas. Iš ten dviem „palutarkomis“ keliavome į kolūkį, kurio pavadinimo dar nežinojome. Kėlėmės plaustu per Biriusos upę (Rusijos upės Angara intakas). Atvežė į Irkutsko sr., Taišeto raj., kolūkį „Krasnij Oktiabr“. Kelias šeimas apgyvendino viename barake. Aš susirgau „drugiu“ (geltonąja karštine), aptekome utelėmis. Be to, vietiniai rusai mus vadino „bandity“. Iš pradžių kolūkyje dirbome lauko darbininkėmis, vėliau miškų ūkyje genėjome medžius, degindavome šakas. Per metus vieną kartą leisdavo nuvykti į Taišeto miestą apsipirkti, kuris būdavo už 45 kilometrų. 

Kaimyno tėvo laidotuvės Taišeto rajone (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1954 metais susipažinau su politiniu kaliniu Povilu Rusteika ir sukūrėme šeimą. Taip pačiais metais mane, vyrą ir mamą perkėlė į Irkutsko sr., Taišeto raj., Safronovko kaimą. Iki Taišeto miesto jau buvo tik 8 km. Apgyvendino viename barake su 18 šeimų. Kartu su mumis gyveno Marinai, Sugintai, Klapatauskienė, Jakubonienė, Jokubauskas, Juodinskai. Kitų jau nebepamenu. Pradėjau dirbti karvių fermoje melžėja. Pasiimti pieno nebuvo įmanoma, nes dirbančios rusės stebėjo kiekvieną žingsnį. Už darbadienius kartą į savaitę gaudavome kiaulinių miltų. Iš jų su mama kepdavome „lepioškas“ (duonos bandeles).

 Čia žiemos būdavo labai šaltos. Kartais temperatūra siekdavo, net iki 60 laipsnių šalčio.

1958 m. mūsų šeimai leido grįžti į Lietuvą, bet turėjome pasirašyti sutartį, kad dar dirbsime 3 metus. Grįžome 1962 04 05. Niekas mūsų nenorėjo registruoti, o ir neturėjome kur gyventi. Padėjo tuometinis Kartupių kaimo tarybinio ūkio pirmininkas Popovas. Mūsų senoji sodyba buvo nugriauta. Kartu su mumis grįžo vaikai, gimę tremtyje: duktė Danutė, gimusi 1954m., sūnus Petras, gimęs 1956 m., sūnus Albinas, gimęs 1958 m.

1962 m. pradėjau dirbti Kartupių tarybiniame ūkyje karvių melžėja. Su vyru keliai išsiskyrė. Grįžus namo, susiradau tėvą, bet jis nenorėjo mūsų pažinti, nes bijojo saugumo. Dirbo ir gyveno kitur.

Po metų sužinojau, kad yra darbo vietų Lybiškių kaimo gumos ir plastmasės ceche. Atėjusiems dirbti suteikdavo butus, nes darbo sąlygos buvo kenksmingos ir trūko darbininkų. Įsidarbinau ir gavau butą, kuriame iki šiol ir gyvenu (Stoties g., Lybiškių km.). Gumos ir plastmasės ceche išdirbau 20 metų. 1984 m. išėjau į pensiją. 

Bronislava Rusteika (kairėje) su bendradarbe Ona Prosevičiene (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Mano mama Marijona Kairienė mirė 1968 metais, būdama 63 m. amžiaus. Palaidota Varlaukio kaimo kapinėse.

Tremtis, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, palaužė Bronislavos sveikatą, tačiau ji stengiasi nepasiduoti likimo išbandymams. Ji sako, kad gyvenimas priima žūtbūtinę kovą dėl išlikimo. Jos baigtis priklauso nuo paties žmogaus, o kartais ir nuo sėkmės. Šiuo metu Bronislava yra garbingo 86 m. amžiaus. Turi nedidelį sodelį, kurį puoselėja ir juo rūpinasi, o jos gėlynai puošia kaimelį gražiausiais žiedais.