ANGELINOS BAČKYTĖS - VENIULIENĖS ISTORIJA
„Didžiausias XX a. vidurio trėmimas
užklupo Lietuvą 1948 05 22 d. Buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau
12000 šeimų, kodiniu pavadinimu “Viesna“. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir
rezervinį buvo įrašomi partizanų ir jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į
kolektyvinius ūkius ar kitaip nusikaltusių sovietų valdžiai, šeimos. Tomis
dienomis buvo išvežta 40002 Lietuvos žmonių, tame tarpe 12000 vaikų bei 5000
vyresnių nei 60 m. Daugiausiai apgyvendinta buvo Krasnojarsko krašte – per 22000,
11500 – Irkutsko , 4000 - Buriatijos ATRS.“ (Ištrauka iš Lietuvos nacionalinio
muziejaus archyvo). 
A. Vaitkutė, A. Bačkytė, D. Bačkienė 1954m., Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)
„Varlaukio ir Viduklės geležinkelio
stotyse iš 62 vagonų buvo sudarytas ešelonas Nr.97921 šeimoms iš Raseinių,
Tauragės ir kitų apskričių. 13 ir 14 ešelono vagonuose vežė šeimas iš Raseinių
apskr., Betygalos vlsč. Kudonių kaimo: Bačkys Petras, gim. 1916 m., ūkis 70
ha., Bačkienė Domicelė, gim.1922 m., Bačkytė Angelina, gim. 1946 m. ir kitų
kaimų”. (Ištrauka iš Aldonos
Matulkaitės knygos „Igarkos tremtiniai“, Vilnius, 1998 m.)
Viena iš tų 12000 vaikų buvo ir Angelina Bačkytė. Jai buvo tik 2 metukai, todėl kelionės į Sibirą neprisimena.
Tėvelių istoriją papasakojo Angelina.
Mano tėvai buvo turtingi žmonės, turėjo 70
ha žemės, turėjo tarnaitę, kuri padėjo mamai namų ruošos darbuose. Jie žinojo,
kad prasidėjo trėmimai ir jų šeimos tai gali neaplenkti. Nutarė slėptis,
pradėjo krautis daiktus. Netrukus prisistatė „stribai“, kurie atvyko
sunkvežimiu. O mus išdavė tarnaitė, kuri pranešė saugumui, jog tėvai nori
pabėgti. Tėvai labai jaudinosi, verkė, prašė, kad vyresnėlę dukrą Janiną
išgelbėtų. Pasigailėjo vienas iš „stribų“ – Jonas Pocius. Jis ir priglaudė sesę
pas save, o vėliau perdavė mamos tėvams - seneliams Vaitkams. Kartu su mumis
išvežė ir kitas dvi mano mamos seseris: mokytoją Anelę Vaitkutę ir Genovaitę
Vaitkutę (ji buvo Betygalos gimnazijos 5 klasės mokinė), kitaip sakant, buožių
dukras. Senelių neišvežė, jie spėjo pasislėpti.
Su šeima Igarkoje, 1950 metai (Nuotrauka asmeninio archyvo)
Mus išvežė iš Viduklės geležinkelio stoties. Visiems trūko maisto, vandens, oro. Gamtinius reikalus atlikdavome pro grindyse išgręžtą skylę. Niekam nebebuvo ko gėdytis. Traukinys pirmą kartą sustojo Rusijoje, įvykus katastrofai. (Daugiau faktų apie katastrofą skaitykite paspaudę nuorodą: https://bit.ly/2yif3Ao). Ešelonas susidūrė su kitu traukiniu. 38 vagonai nuvažiavo nuo bėgių, iš jų 10 vagonų su tremtiniais ir 1 apsaugos buvo sumaitoti visiškai. Pastaruosiuose liko mažai gyvų žmonių. Atvyko daug rusų kareivių, kurie iškasė dideles duobes, sumetė lavonus, o sužeistuosius vežė į Ufos ligoninę. Likusius gyvus sulaipino į kitus vagonus ir dar 5 paras vežė toliau.
Pirmas iš dešinės tėtis Petras Bačkys su draugais, 1950 m. Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)
Atvykome į Krasnojarską, prie
Jenisiejaus upės. Čia dar buvo ledų sangrūdos, todėl mus apgyvendino didžiuliuose
barakuose laukti, kol išplauks ledai. Pagaliau atplaukė laivas. Jis buvo vardu
„Marija Uljanova“ (pavadintas Lenino sesers garbei). 10 parų plaukėme Jenisiejaus upe aukštyn, kol išlaipino Igarkoje. Jokių barakų ten nebuvo, o niekas
ir nepasakė, kad ten yra amžinasis įšalas. Tremtiniai iš lentgalių statėsi barakus. Atėjus vasarai, žemė suminkštėjo ir barakai ėmė griūti. Tėvai vos
suspėjo mane gyvą iš ten išnešti. Mama niekur nedirbo, nes namuose reikėjo
prižiūrėti mane. Be to ji prižiūrėjo ir viso barako vaikus, dirbo aukle. Tėvas dirbo
miško pramonės kombinate, žaliavos biržoje (rąstų sandėliuose). Čia reikėjo
priimti, rūšiuoti ir sandėliuoti miško medžiagą. Rusų brigadininkai apmokydavo
lietuvius, kaip išardyti sielius. Tai buvo nežmoniškai sunkus komandinis darbas
.Ne kartą teko ir išsimaudyti su visais drabužiais šaltame upės vandenyje.
Alinantis darbas atsiliepė tėvo sveikatai. Atsirado kosulys, pradėjo dusti, bet
nuo darbo niekas neatleido.
Igarkoje prabuvome 8 metus. Aš mokiausi Igarkos vidurinėje mokykloje. Ten baigiau 2 klases.
Angelina Bačkytė 1951 m., Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)
Po Stalino mirties
į Lietuvą dar neišleido, bet leisdavo žmonėms persikelti į kitas Rusijos
vietas. Pavyko ir mano tėvams. 1956 m. atvykome gyventi į Taišetą. Tėtis
gaudavo invalidumą, mama įsidarbino duonos kepykloje. Gyvenimas jau buvo daug
geresnis, bent jau netrūko duonos. Pradėjau lankyti Taišeto vidurinės mokyklos
3 klasę. Puikiai kalbėjau rusiškai, mokiausi labai gerai. Klasėje mokėsi gal 8
tautybių vaikai. Bendraklasiai buvo draugiški, nesijautėme tremtinių vaikais.
Prisigalvodavome visokiausių žaidimų. Įdomiausiai būdavo šokinėti iš kedro
medžių į žalius samanų patalus. Jautėmės, lyg šoktume ant debesų. O nukritusius
nuo medžių kedrų riešutus parnešdavome namo, sėklas suvalgydavome, o konkorėžiais tėveliai kūrendavo krosnis.
Taišeto miestas
buvo arčiau Baikalo ežero, gamta ne tokia atšiauri. Bet tėveliui darėsi vis
blogiau. Gydytojai jokios ligos jam nenustatė. 1958 m. žiemą sužinojome, kad
galime vykti į Lietuvą. Nubėgau pasidžiaugti pas tėtį gera naujiena. Bet jis
neapsidžiaugė, sakydamas, kad gimtinės, jis nebepamatys. Paprašė prižadėti, kad
kai jis numirs, palaikus parvežčiau į Lietuvą. Po 2 dienų tėtis mirė. Tai buvo
1958 02 16. Palaidojome Taišeto miesto kapinėse. Buvo labai baisu. Pažadą,
duotą tėvui įvykdžiau, 1991 m. savo lėšomis, padedant sūnui Rimantui, palaikus parskraidinome
į Lietuvą. Palaidojome gimtinėje, Betygalos kaimo (Raseinių r.) kapinėse.
Su mama į Lietuvą grįžome 1960 m. vasarą,
bet čia mūsų niekas nelaukė. Sodyboje, gimtajame Kudonių kaime, (netoli
Betygalos, Raseinių r.) buvo įsikūrusi ligoninė. Mama susirado butą Betygaloje
ir įsidarbino vaikų darželyje. Aš blogai kalbėjau lietuviškai, o rašyti visai
nemokėjau, todėl prašiau mamos leisti į mokyklą, kurioje mokėsi rusų tautybės
vaikai. Mamos draugė papasakojo, kad tokia mokykla yra Kauno 10 vidurinė. Ten
ir buvau priimta. Čia kartu mokė kirpėjos ir audėjos profesijos. Baigusi
vidurinę, įstojau į Vilniaus universitetą mokytis rusų kalbos ir literatūros.
Po kelių mėnesių sunkiai susirgo mama, todėl dienines studijas pasikeičiaų į
neakivaizdines. Įsidarbinau Mituvos aštuonmetėje mokykloje mokytoja. Gavau
tarnybinį butą, parsivežiau kartu gyventi ir mamą.
Angelina su vyru Rimantu (Nuotrauka asmeninio archyvo)
1966 m. mokykloje susipažinau ir ištekėjau
už mokytojo Rimanto Veniulio. Po 2 metų jis gavo paskyrimą dirbti Varlaukio
aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Visi išvykome į Varlaukį. Vyras 42 metus buvo šios mokyklos vadovas. Aš šioje
mokykloje dirbau - 45 metus.
Mama Domicelė Bačkienė mirė po sunkios
ligos 2006 m., būdama garbingo 84 metų amžiaus. Palaidota Betygalos
kapinėse,
Vyras mirė 2010 m. Palaidotas Varlaukio kaimo kapinėse.
Šiuo metu Angelina Bačkytė – Veniulienė gyvena Jurbarke. Aktyviai dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus veikloje, yra pirmininko pavaduotoja, lanko rajono tremtinius. Kartu su Lybiškių bibliotekininke jau daugiau kaip 25 metus organizuoja Atminimo valandą, skirtą Vilties ir Gedulo dienai paminėti Varlaukio geležinkelio stotyje. Už pilietiškumo ir patriotiškumo žinių sklaidą, tremties ir rezistencijos istorijos puoselėjimą apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu "Už nuopelnus Lietuvai".
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Varlaukio geležinkelio stotyje 1998 06 14 (Nuotrauka asmeninio archyvo)
Plačiau apie Igarkos tremtinių likimus rekomenduojame paskaityti Aldonos Matulkaitės knygą „Igarkos tremtiniai“.
