STANISLOVO MOCKAIČIO ISTORIJA
| Pasakojimas užrašytas 1996 m .|
Mano
šeima gyveno Gaurės miestelyje. Turėjome 22 hektarus žemės, buvome ūkininkai.
Mūsų šeimoje buvo 10 vaikų: penki broliai ir penkios seserys. Sesuo Pranciška
buvo namų šeimininkė, brolis Kleopas ūkininkavo tėvų žemėje, o aš mokiausi
siuvimo pas „kriaučių“ Tauragėje.
Stanislovas Mockaitis siuvykloje (Nuotrauka asmeninio archyvo)
Apie trėmimus mes žinojome ir galvojome, kad mūsų tai nelies, nes su politika jokių sąsajų neturėjome, o ir mokyti nebuvome. Mūsų buvo daugiavaikė šeima, o dažniausiai vežė išsilavinusius žmones.
1948 05 22 dieną Gaurės miestelyje sutikau ginkluotus rusų kareivius, bevarinėjančius žmones. Pakliuvau ir aš į tą grupę, nes jie nieko neklausinėjo, areštavo ir tuščiomis kišenėmis, kaip buvau išėjęs iš namų, nuvežė į areštinę. Vėliau atvežė ir brolį Kleopą su seserimi Pranciška. Visą naktį pralaukėme areštinėje. Ryte susodino į sunkvežimius ir nuvežė į Tauragės geležinkelio stotį. Mašinoje turėjome sėdėti vienas kitam tarpe kelių, kad nepabėgtume. Joje buvo po vieną rusų kareivį, ginkluotu automatu. Išlaipino ir suvarė į gyvulinius vagonus. Žmonės blaškėsi, raudojo, o šeimos su mažais vaikais prašėsi būti paleidžiamos. Dauguma giedojo gegužines giesmes, šaukėsi Dievo pagalbos. Kai kurie jauni rusų kareiviai, matydami tokius vaizdus taip pat verkė.
Iš mūsų kaimo kartu išvežė aštuonias
ūkininkų šeimas: Kupsčikaičius, Brožius, Mozerius, Laugalius (kitų pavardžių nebepamenu).
Vagonuose buvome sugrūsti vieni prie kitų.
Trūko oro, dusome. Važiavome 18 parų, o valgyti pirmą kartą davė tik po
savaitės - tai buvo sūdyta žuvis. Košės ar sriubos traukinių stotyse galėjome
nusipirkti už savo pinigus, lydimi apsaugos kareivių. Sustojimuose pasisemdavome
vandens iš pelkių, o ir iš vagono išleisdavo tik po 2 žmonės.
Pirmą kartą ešelonas sustojo Chazano stotyje,
Irkutsko sr. Nuo čia išvarė pėsčiomis iki miške stūksančių barakų. O jie buvo
sausakimši. kai kuriems net vietos neužteko, todėl iš tvorų statėsi pašiūres
nuo lietaus ir vėjo. Visus tremtinius įdarbino miško pramonėje. Darbas buvo
nežmoniškai sunkus ir alinantis.
Po metų, kitu etapu mus išvežė į
Krasnojarsko sr, Uderėjaus r., Razdolnos (dabar - Razdolinsk) gyvenvietę. Čia
taip pat buvau įdarbintas miško pramonėje. Vėliau, pareigūnai sužinoję, kad
moku siūti, įdarbino siuvykloje. Siuvau kostiumus, paltus, skrybėles. O mano sesuo,
būdama 35 metų amžiaus, susirgo mažakraujyste ir mirė.
Sibire lietuviai buvo labai vieningi. Kartu
švęsdavome Vasario 16, Motinos, Lietuvos kariuomenės dienas. Rusai nieko
nesuprasdavo, o mes nieko ir neaiškindavome. Kartu su mumis buvo išvežtas ir Gaurės miestelio klebonas J. Budrikis. Jis buvo labai draugiškas, paprastas žmogus,
mokėjęs paguosti ir džiaugtis kartu su visais.
1953 m. mirė Stalinas. Mes visi labai džiaugėmės, bet negalėjome to parodyti, nes bijojome. Rusės verkė, šaukė, sakydamos, kad mūsų „Tėvelis“ mirė. Visur buvo organizuojami mitingai, reikėjo gerbti tylos minute.
Po Stalino mirties gyvenimas Sibire šiek tiek palengvėjo. Rusai pradėjo gerbti lietuvius už darbštumą, laikyti daugiau už juos išmanančiais. Lietuviai ir namukus sau statėsi, ir bulvių užsiaugindavo, kai kurie net karvę galėjo nusipirkti. Rusai iš mūsų mokėsi gyventi, nes vietiniai gyventojai buvo tikri skurdžiai.
1997 m Gedulo ir Vilities dienos minėjimas Varlaukio geležinkelio stotyje, nuotraukoje Stanislovas ir Stasė Mockaičiai. (Nuotrauka "Šviesa" laikraščio)
1955 metais dirbdamas siuvykloje
susipažinau su Stase Vitonyte, pamilome vienas kitą ir sukūrėme šeimą. Buvome
išsinuomoję butą. Aš siuvykloje uždirbdavau nemažai pinigų. Žmona po ligos
(buvo pašalintas inkstas) gaudavo invalidumą. Aš išsiėmiau patentą ir
atsidariau mažą siuvyklėlę.