ONOS JANUŠKAITĖS - VASILIAUSKIENĖS ISTORIJA
Mano tėvelis - Petras Januška buvo Lietuvos savanoris. Jis už tarnystę Lietuvai buvo gavęs 18 ha žemės.Tarybų valdžia nepasidomėjo iš kur gauta žemė ir nepagailėjo šeimos. Ji buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Ankstų 1941 metų birželio 14 dienos rytą sodybą apsupo „čekistai“. Pasiruošti laiko nedavė, leido pasiimti tik drabužių ir šiek tiek maisto. Tėvai paliko visą savo turtą: 4 arklius, 6 karves, prieauglį, kiaules, avis, paukščius, namų apyvokos daiktus. Juos valdžia nusavino. O iš Batakių geležinkelio stoties išvežė visą mano šeimą: tėtį Petrą, gim.1893, mamą Oną, gim. 1904 m., brolį Petrą, gim. 1935 m., seserį Bronę, gim. 1929 m., Petrę, gim. 1927 m. ir mane Oną, gim. 1933 m. Tuo metu man buvo 8 metai ir lankiau Eržvilko gimnazijos 1 klasę.
Vasiliauskų šeima, 1954 m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)
Išvykę iš Batakių geležinkelio stoties važiavome ilgai, neatsimename kiek laiko. Išlaipino Tajaus gyvenvietėje, Syktyvkaro raj., Komijos ASR. Gyventi nebuvo kur, tundroje stūksojo tik 4 trobos, lentpjūvė ir maža ligoninė. Liepė statytis palapines („šalašus“). Labiausiai vargino uodai, kurių ten būdavo galybė. Nepavykdavo apsiginti, todėl vaikščiodavome sutinę. Tik vėliau tremtiniams leido pasistatyti barakus, nes artinosi žiema.
Tėvai darbavosi teritorijose aplink mūsų gyvenvietę. Už darbą mokėdavo duonos gramais. Dirbantysis gavo 500 gr., nedirbantis 300 gr. Moterims nebuvo atskirų darbų. Viską darė kartu su vyrais: kirto miškus, plukdė medieną bei virė terpentiną fabrikuose. Vietiniai gyventojai buvo tik komių tautybės žmonės. Labiausiai visus kankino badas ir nežinia. Viską, ką buvome atsivežę, ypač rūbus, mainėme į bulves ir miltus.
Vyko karas. Tėvas 1944 m. buvo pašauktas į frontą. Šeima liko be maitintojo, kuris gaudavo šiek tiek daugiau duonos. Mama atiduodavo savo davinį mums, kad mes išliktume gyvi. 1944 08 18 ji mirė išsekus nuo bado, būdama 40 metų amžiaus. Palaidojo ją vietinių gyventojų kapinėse, net joks kryželis su pavarde atminimui nebuvo pastatytas. Likome našlaičiai. Valdžia mane su broliu Petru išvežė į prieglaudą.
Petras Januška, 1954m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)
Karas baigėsi, bet tėvas tik 1945 m. spalio mėn. 6 d. grįžo iš fronto į savo namus, kuriuose gyveno jo sesuo. Jis jau buvo gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, todėl ėmėsi visų įmanomų būdų susigrąžinti šeimą. Pasirūpino dokumentais, pagal kuriuos leido grįžti vaikams. Grįžome vieni 1947 metais.
1948 m. gegužę vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Mūsų šeima vėl buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Mano vyriausioji sesuo Bronė Januškaitė - Stirbienė nuvažiavo į Vilnių pas eržvilkiškį Juozą Banaitį. Jis tuo metu užėmė aukštas pareigas ( 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LTSR MT viršininkas- aut. pastaba). Tik jo dėka antrą kartą tremties pavyko išvengti.
1954 m. ištekėjau už Vytauto Vasiliausko, pasistatėme namelį Varlaukio km. Užauginome 4 vaikus.
Tėvas Petras Januška mirė 1988 m., sulaukęs garbingo 95 m. amžiaus. Palaidotas Tauragėje, Papušynio kapinėse.
Ona Januškaitė - Vasiliauskienė mirė 2005m. ,būdama 72 m. amžiaus. Vytautas Vasiliauskas 1999m. Palaidoti Varlaukio kapinėse.
Pasakojimą 1999 m. užrašė istorijos mokytoja Stasė Baužienė.