ELENOS BALČIŪNAITĖS - BIELIAUSKIENĖS ISTORIJA
Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė gimė 1931 m., Petronių km., Šiaulių apskr., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Balčiūnų šeimoje be Elenos kartu augo brolis Vidmantas, gim. 1933 m., sesuo Danutė, gim. 1936 m., Aleksandra, gim. 1938 m. bei Valerija, gim. 1940 m. Jos tėvas, gimęs 1898 m., buvo sumanus ūkininkas - savo ūkį tvarkė naujoviškai. Darbui ūkyje pagerinti naudojosi technika. Buvo nusipirkęs vokišką traktorių „Derring“, kuliamąją mašiną, savo reikmėms malūną su transmisija. Iš šulinio į tvartą vandenį gyvuliams girdyti pumpuodavo pompa. Per 10 m. pasistatė didelį gyvenamąjį namą, tvartą kartu su daržine ir klėtį. Turėjo 36 ha žemės ir dar 20 ha nuomojo, laikė 15 melžiamų karvių, prieauglio, arklių. Laikė 4 daniškas karves, kurios tuo metu, dar buvo naujovė ūkininkų tarpe. Be gyvulių, Balčiūnai turėjo 30 avilių bityną. Ūkyje dirbo ir pats, ir jo žmona Marija bei paaugliai vaikai. Taip pat samdė mergą, pusmergę, piemenį ir berną.
Tuluno mokytojų instituto studentai, 1954 m. (Pažymėta kryželiu sėdi pirma iš kairės Elena Balčiūnaitė)1938 m. Elena pradėjo lankyti Kūkų pradžios mokyklą. Tėvas į ją nuveždavo vokišku dviračiu. Ten baigė 4 skyrius. Po to perėjo mokytis į Žeimelio gimnaziją, o iš čia, baigiant 7 gimnazijos klasę, su šeima buvo ištremta į Sibirą.
Balčiūnų šeimos ištrėmimo priežastis, kad jie buvo stambūs bei pasiturintys ūkininkai. Apie trėmimus jie buvo įspėti, bet tėvas netikėjo, kad veš, kadangi mokėjo didžiulius mokesčius “Raudonajai gurguolei“ (valstybei). Prasidėjus masiniam trėmimui, suprato, kad išsisukti nepavyks. Kadangi buvo labai protingas žmogus, išpardavė visą savo ūkį, o pinigus po 3000 červoncų (sovietiniai pinigai) padalino vaikams. Prisiuvo prie jų drabužių, pamokė kaip saugoti, kaip pasinaudoti vėliau, šios žinios vėliau iš tikrųjų ir pravertė.
Pasak Elenos, 1949 03 25 d. ankstyvą rytą prisistatė stribai ir rusų kareiviai. Leido kiekvienam šeimos nariui pasiimti po 2 maišus. Nuvežė į Joniškio geležinkelio stotį ir susodino į gyvulinius vagonus, maršrutu Joniškis-Vilnius-Minskas-Orša-Ufa-Čeliabinskas-Omskas-Tomskas-Krasnojarskas-Irkutskas. Vagone buvo 21 žmogus, važiavome gal apie 15 dienų. Buvo labai tvanku, nes dieną saulė įkaitindavo vagonus. Kartais, traukiniui sustojus, kareiviai atnešdavo „kipiatoko“ – virinto vandens. Pagaliau mus išlaipino Tuluno geležinkelio stotyje. (Irkutsko sr. ). Buvo šv. Velykos – sekmadienis. Pirmą parą senelius apgyvendino Tuluno „kazarmuose“ (kareivinės), o jaunimas pasiliko lauke. Pirmadienį atvyko „dūšių pirkliai“- kolūkių pirmininkai, „liespromchozų“ viršininkai. Rinkosi šeimas, kuriose buvo daugiau jaunesnių žmonių. Mūsų šeima pakliuvo pas miškininkus. Susodino į „palutarkas“ (sovietinė karinė mašina) ir išvežė už 100 km. į Temės km. Apgyvendino pas kolūkiečius, iš pradžių gulėjome ant grindų, pasikloję šiaudų, vėliau leido pasistatyti trobas. Vietiniai rusai sutiko gana draugiškai, net pasiūlydavo maisto.
Įsikūrimui skyrė 2 dienas. Po to atėjo kolūkio brigadininkas ir pasakė, jog miške reikės ruošti malkas. Dviem asmenims buvo skirtas vienas rankinis pjūklas ir 2 kirviai, nesvarbu vyras ar moteris poroje. Į darbą turėjome eiti pėsčiomis apie 2 kilometrus. Niekas nemaitino, pats turėjai turėti savo maisto. Dienos išdirbis buvo paruošti 3 m3 malkų. Daug žmonių iš mūsų brigados mirė nuo ligų, sunkaus darbo, daugiausiai senyvo amžiaus. Medicininė priežiūra buvo teikiama vienodai, nežiūrint tremtinys, ar vietos gyventojas. Prižiūrėtojai buvo gana geranoriški. Komendantinis rėžimas buvo nuo pat pradžių iki reabilitavimo. Be komendanto leidimo negalima buvo niekur išvykti. Gyvenvietė buvo labai graži - tekėjo upė Ija. Buvo septynmetė mokykla, ambulatorija, paštas, kultūros namai, parduotuvė, kolūkio kontora, medžio apdirbimo dirbtuvės, raguočių ir kiaulių fermos. Lietuviai pasižymėjo darbštumu, masiškai pradėjo statytis namus, auginti gyvulius. Gyvenvietė pagražėjo lietuviškai. Kadangi mūsų šeima turėjo pinigų, todėl pasistatėme namą, nusipirkome karvę, paršelių, grūdų, šiek tiek žemės. Sunkumų su maistu neturėjome.
Turėjome kaimynę rusę, kuri patarė mokytis. Sekančiais metais, po
žiemos atostogų pradėjau lankyti Tungajaus vidurinėje mokykloje 9 klasę.
Mokiausi gerai, ypač sekėsi matematika. Rusiškai kalbėti sekėsi sunkiau, buvau gavusi pataisų. Mokyklos direktorius buvo baltarusis, tai kaip „zemliačką“ (žiemietę) perkėlė į 10 kl. Per vasarą labai daug mokiausi rusų kalbos, todėl 1951 m.
sėkmingai baigiau vidurinę. Tais pačiais metais įstojau į Irkutsko medicinos
institutą. Deja, bet mokytis neleido, nes nebuvo spec. komendantūros, kur,
kaip tremtinė galėjau registruotis. Todėl vienus metus pasilikau dirbti kolūkyje.
Buvau įdarbinta buhalterio padėjėja. Po metų vėl stojau į Tuluno mokytojų
institutą, kur pavyko įstoti bei sėkmingai baigti mokslus. Grįžau savo į buvusią mokyklą, bet kaip matematikos mokytoja. Dėsčiau 5- 9
klasėms.
1966 m. E. Bieliauskienė su savo auklėtiniais (Nuotrauka asmeninio archyvo)
1955 12 25 d. Irkutsko ligoninėje mirė mano tėvelis.(57 m. )
1956 12 31 d. ištekėjau už politinio kalinio Jono Bieliausko.
1957 m. po reabilitacijos į Lietuvą grįžo mama ( buvo išvežta paralyžuota, pasveiko nuo tenykščio klimato, net pradėjo vaikščioti, kol kolūkio bityne prižiūrėjo bites).
1958 m. į Lietuvą grįžome kartu su vyru Jonu Bieliausku. Apsigyvenome Radviliškio raj. Vyras gavo darbą Radviliškio MTS
mechaniko pareigose, o man pasiūlė dirbti vakarinėje mokykloje, bet atsisakiau.
Tada švietimo ministerija pasiūlė vietą Širvintų raj. , Bagaslaviškio vid.
mokykloje. Jonas gavo darbą pieninėje. Mokykloje kolektyvas buvo puikus, gavau didelį pamokų krūvį. Bet supratau, kad nepatikau Širvintų vykdomojo komiteto pirmininkui.
Tad gavau trečią kartą lankytis pas tuometinę švietimo ministrę Vyšniauskaitę. Bet šįkart
likimas atvedė į Skaudvilės raj. Mosteikių septynmetę mokyklą. Čia su vyru įsikūrėme, 1959 m. gimė dukra Reda, o po metų 1960 m. Loreta.
1970 m. Auklėtinių išleistuvės, Varlaukis (Nuotrauka asmeninio archyvo)
1961 m. Skaudvilės raj. švietimo skyriaus vedėjas Malinauskas perkelė mane į Varlaukio septynmetę mokyklą. 1962 m. Varlaukyje pasistatėme nuosavą namą ir tvirtai įleidome šaknis į šią žemę. 1972 m. gimė dukra Jurgita. (Mokytojos Elenos Bieliauskienės pedagoginio darbo stažas - 46,5 metų. Iš jų Varlaukio mokykloje – 40 m. Išleido per dešimtį moksleivių laidų. Vakarais dar dirbo su suaugusiais vakarinėje mokykloje. Ilgus metus buvo vaikų ir suaugusių dramos ratelių vadovė.) Prisimindama savo gyvenimo nueitą kelią mokytoja sakydavo, kad Sibiras užgrūdino, išmokė nepalūžti, eiti ten, kur sunkiausia.
1999 m. mirė vyras, politinis kalinys Jonas Bieliauskas. Palaidotas Varlaukio kapinėse. (Apie jį kitose Lybiškių bibliotekos tinklaraščio įrašuose)
Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė mirė 2009
m. Palaidota Varlaukio kapinėse.
Už E. Bieliauskienės istoriją, parašytą 2000 m., biblioteka dėkoja Eržvilko gimnazijos istorijos mokytojai Stasei Baužienei.