Varlaukio geležinkelio stočiai - 90 metų

Iš Lybiškių kaimo praeities                                           

      Lybiškiai, tuomet Viduklės valsčiuje buvęs dvaras, minimi nuo 1583 m. O jau 1820 m. čia užfiksuoti 7 kiemai, 89 gyventojai. Nuo 1902 m. Lybiškiai priklausė Skaudvilės valsčiui, kuriame buvo net trys palivarkai ir kaimas, o juose gyveno 167 žmonės. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių- Radviliškio geležinkelį, kurio atsiradimas prisidėjo prie kaimo gyvenvietės augimo.

       1923 m. gyventojų surašinėtojai jau rado 30 ūkių, 201 gyventoją. Lybiškių suklestėjimas prasidėjo sovietmečiu, kai kaimelis tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. Nuo 1989 m. čia gyveno net 423 žmonės, o 2001 m., uždarius geležinkelio stotį, gyventojų skaičius Lybiškiuose sumažėjo ir pagal statistikos duomenys nuo 2017 m. čia gyveno tik 270 gyventojų.

      Nutiesus geležinkelį Lybiškiuose, 1933 m. buvo įrengtos dvi stotys, kurių pavadinimas neatitiko jų geografinės vietos. „Lybiškių“ stotelė buvo į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario, o pačiuose Lybiškiuose stotis pavadinta „Varlaukio“ vardu. Varlaukio geležinkelio stoties pastatas išlikęs autentiškas, jo išvaizda nepasikeitė. Tai geras tuo metu statytų mažųjų geležinkelio stočių pavyzdys, kuomet pastatas turi modernizmo bruožų, buvo reprezentatyvus ir funkcionalus, sujungtas su prekių sandėliu bei pasižymintis ir istorine verte (iš V. ir J. Almonaičių knygos „Pietų Karšuva“, 288 psl.).

Darbas geležinkelio stotyje

     Varlaukio geležinkelio stotis anksčiau priklausė Pabaltijo geležinkelio ruožui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę - Šiaulių geležinkelio apygardai. Stoties veiklai užtikrinti reikėjo šių pareigybių darbuotojų: stoties budėtojų, iešmininkų – pervažininkų, kelio darbininkų, apeigininkų, komercijos darbuotojų. Eismininkų ir komercininkų darbą kontroliavo, jiems vadovavo bei krovos darbais rūpinosi stoties viršininkas, o už kelių tarnybos darbą buvo atsakingas kelio meistras. Vieną kartą per mėnesį stoties viršininkas su kelio meistru apžiūrėdavo visus stoties įrenginius ir priimdavo sprendimus dėl jų veikimo, kuo galima naudotis, o kas saugiam eismui užtikrinti privalo būti suremontuota. Būdavo atvejų, kad įrenginiais naudotis uždrausdavo.

    Stoties budėtojas buvo atsakingas už saugaus traukinių eismo organizavimą, ruošė traukinių priėmimo ir išleidimo maršrutus, įjungdavo atitinkamus šviesoforo signalus. Visa tai būdavo atliekama specialios įrangos pagalba, todėl stoties budėtojo darbas buvo be galo tikslus ir reikalavo didžiulės atsakomybės. Žodiniai pasakymai buvo reglamentuoti ir susigalvojęs bet ko nepasakysi, turėjai kalbėti tiksliai taip, kaip reglamente.

     Geležinkelio stoties darbas turėjo būti organizuojamas taip, kad krovos operacijos truktų kuo trumpiau, nes tai įtakojo prastovų laiką, už kurį reikėjo brangiai mokėti. Todėl atvežti vagonai iškrovai turėjo būti kuo greičiau nuvaromi į paskirties vietą.

Jaunų specialistų poreikis ir jų apgyvendinimas

       1933 m., prie pat geležinkelio bėgių buvo pastatyta ne tik stotis, bet ir daugiabutis namas su ūkiniais pastatais stoties darbuotojams. Dauguma darbuotojų buvo ne vietiniai, o aplinkinių kaimų gyventojai, todėl daugiabutyje bei stoties antrajame aukšte buvę du butai buvo pilnai apgyvendinti. Darbas buvo atsakingas ir sunkus, todėl dažnai tarp darbininkų vyko kaita. Pasilikdavo tik tie, kurie sukurdavo šeimas ir turėjo kur gyventi. Sovietmečiu,  baigusios Vilniaus geležinkelio technikumą, atvyko Irena Uzdraitė, Ona Samoškaitė, Irena Šestak, Kristina Pilken, Olga Bugai - Juknevičienė. Visos čia susirado antras puses ir liko gyventi Lybiškiuose.

Prisiminimai apie stotį karo metais     

         Stanislovas Turskis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, prisimena kad jo tėvelis Mikalojus Turskas 1940 m. dirbo geležinkelio stotyje revizoriumi. 1941 m. gavo paskyrimą dirbti Varlaukio stotyje. Buvo paskirtas butas, tad jis su šeima apsigyveno Lybiškiuose, geležinkelininkų name prie stoties, kur pradėjo dirbti budėtoju. Stoties viršininkais tada buvo Stoškis, Sujevič, Jukna, kurie buvo atvažiuojantys, todėl dažnai keisdavosi. 1943 m. tėtis Mikalojus buvo paskirtas stoties viršininku. Tuo metu vyko karas, vokiečiai jo nelietė, nes darbas geležinkelyje buvo kaip sukarinta tarnyba

Varlaukio geležinkelio stoties paveikslas (Iš asmeninio K. Turskytės - Pumputienės  archyvo)

Stotis po vokiečių atsitraukimo 1944 m.

               1944 m. vokiečiai atsitraukdami norėjo susprogdinti stotį, todėl jie užminavo pastatą. Tuo metu atskrido rusų naikintuvai, kurie pradėjo bombarduoti geležinkelio ruožą. Vokiečiai skubiai sušoko į dreziną ir nesuspėjo uždegti Bigfordo virvelės. Stoties darbininkai pasislėpę viską matė ir vokiečiams pasišalinus, likvidavo sprogmenis. Po savęs vokiečių kareiviai susprogdino tik tiltus ir pervažas. Plačiau apie šį įvykį galite paskaityti 2001 m. laikraštyje „Šviesa“ Nr. 39 ir 40 straipsnyje „Geležinkelio paslaptis“ (laikraščio kopiją rasite Lybiškių bibliotekoje). Apie kraupius karo metų įvykius prie geležinkelio stoties pasakojo, dabar jau šviesios atminties Lybiškių kaimo gyventojas Antanas Atkočaitis.

Stoties viršininkai 1950- 2001 m.

          1950 m. stočiai ėmė vadovauti Juozas Katinas, vėliau jį pakeitė Juozas Mažulis. Jis išdirbo gal tris metus, nes sirgo sunkia nepagydoma liga. Po jo mirties stočiai vadovauti pradėjo Viktoras Zgurskis, bet jis buvo ne vietinis, todėl ilgai neužsibuvo. Jį pakeitė jaunas specialistas, baigęs Vilniaus geležinkelininkų mokyklą – Eugenijus Turskis, bet metų bėgyje jis buvo pašauktas į sovietų armiją. Į jo vietą buvo komandiruotas budėtojas Antanas Gailius iš Lyduvėnų. 1967 m. jis buvo paskirtas stoties viršininku ir jai vadovavo 20 metų. Buvo reiklus ir griežtas vadovas. Jam išėjus į pensiją, stočiai laikinai vadovavo Olga Bugai - Juknevičienė. Jauna specialistė apsigyveno pačioje stotyje, nes trūko laisvų kambarių daugiabutyje. Ją vėliau pakeitė Kristina Ivanauskienė, dirbusi budėtoja. Ji stočiai vadovavo iki 2001 m., kol buvo uždaryta.

Stoties viršininkė – Kristina Ivanauskienė praleidžia traukinį, 1998 m. (Nuotrauka asmeninio R. Ivanausko archyvo)

Pokario metų kelio darbininkų atsiminimai

           Pasakojo Petras Bardauskas, gim. 1922 m., Petkaičių km. gyventojas. Grįžęs iš sovietų armijos, 1947 m. pradėjo ieškoti darbo Kubiliškės kaime, Jurbarko rajone, kur gyveno sesuo Bronė Banienė su vyru Pranu. Kadangi sesers vyras dirbo geležinkelyje apeiginiu, jis jam padėjo gauti darbą geležinkelio tiltų statybos brigadoje, kur išdirbo 7 metus. Tuo metu brigadininkas buvo Petraitis, meistras Abramkis, žydas iš Pagėgių miestelio. Pokario metais tiltai buvo apgriauti, todėl statė naujus per upes: Upyną, Upynikę, Trišiūkštę, Šėmę, medinius postus prie pervažų, garsųjį Lyduvėnų tiltą, susprogdintą karo metais. Kartu su juo dar dirbo A. Žičkus, A. Petraitis, Andrikis, Pr. Kulpys, P. Šimaitis, Mikelaitis. Kiti buvo nevietiniai, o atvykę iš Nemakščių, Verėpų, Skaudvilės. Darbas buvo sunkus, tašė rąstus kirviais, viskas buvo daroma rankomis, o mokėjo labai mažai. Iš pradžių kelis červoncus, vėliau - pirmaisiais rubliais. Kelionės traukiniu darbininkams būdavo nemokamos. 1950 m. sukūrė šeimą, pragyventi iš kelių rublių buvo sunku, todėl 1956 m. išėjo iš geležinkelio ir pradėjo dirbti Varlaukio mašinų – traktorių stotyje vairuotoju.

Darbuotojų prisiminimai. Darbas geležinkelyje (1967 – 2001 m.)

          Pasakojo Ona Žukauskienė, gim. 1934 m. Pradėjo dirbti iešmininke 1967 m. Daugiausiai dirbo I poste, į rytus nuo stoties. Darbas buvo praleisti tiesioginius ir rinktinius traukinius. Tiesioginiai tie, kurie važiuoja tiesiai ir nesustoja stotyje, rinktiniai, kurie manevruoja, palieka krovinius arba pasitraukia į kitą kelio šaką, praleisdami tiesioginius. Nurodymus duodavo stoties viršininkas, reikėjo vartyti iešmus: pervesti iš pagrindinio į šalutinius. Darbas buvo atsakingas, kad nesusidurtų traukiniai. Darbas ir egzaminai (kurie buvo vykdomi, kas pusmetį) taip pat rusų kalba. Stotis priklausė Šiauliams. Atlyginimai buvo maži, bet pragyventi užteko, turėjome lengvatą, keleiviniais traukiniais galėjome Lietuvos teritorijoje keliauti nemokamai. Atvykdavo vagonas – parduotuvė, kur geležinkelio darbuotojams buvo pigiau miltai, kruopos, kiti produktai. Buvo ir nemokamas kinas, tai vagonas- klubas, kur galėjo žiūrėti filmus. Iešmininke išdirbo 24 metus, daug kartų buvo apdovanota paskatinamosiomis premijomis. 

      Pasakojo Rūta Žilevičienė, buvusi stoties budėtoja, šiuo metu gyvenanti Marijampolėje. Į Varlaukio geležinkelio stotį atvyko dirbti su šeima 1971 m. Iš pradžių dirbo budėtoja, vėliau krovinių prekių priėmėja – išdavėja. Tuo metu, per 12 val. reikėjo praleisti net 23 traukinius, kurie ir tiesioginiai buvo, ir manevruodavo. Kolektyve dirbo 13 žmonių. Atlyginimas iš pradžių buvo tik 56 rb. Stoties viršininkas buvo  Antanas Gailius, vėliau – Olga Bugai - Juknevičienė.

           Pasakojo Nijolė Mančinskienė, išdirbusi geležinkelio tarnyboje 10 metų. Pradėjo dirbti 1981 m. iešmininkės pareigose. Darbo subtilybių išmokė ilgametė darbuotoja Eugenija Gaidamavičienė. Septynis metus buvo iešmininke, vėliau iki uždarymo dirbo stoties budėtoja. Iešmininko darbas buvo sunkus fiziškai – ir dieną, ir naktį, ir per speigą. Reikėjo rengti maršrutus į skirtingus kelius. Kai ji dirbo, tuo metu naktį dar kursuodavo ir keleiviniai traukiniai: Kaliningradas – Ryga , o dieną Šiauliai – Pagėgiai. Žmonės dažnai važiuodavo į Rygą, o dar dažniau į Tauragę apsipirkti, o jaunimas į studijas Šiauliuose. Prekiniai traukiniai sustodavo irgi dažnai, būdavo iškraunamos anglys, kalkės, trąšos, žemės ūkio technika. Nuolat virė darbas, tad ilsėtis nebūdavo kada. Bet darbas vis tiek patiko. Savo dukrai Jolantai patarė, kad studijuotų geležinkelininkų mokslus, nes tikėjo, kad geležinkelis visais laikais bus reikalingas. Džiaugiasi, kad šiuo metu dukra Jolanta Mančinskaitė – Buitkienė yra Pagėgių atraminės geležinkelio stoties vadovė.

N. Mančinskienė su kolegėmis: I. Gustienė, K. Ivanauskienė, O. Prosevičienė, O. Adomaitienė, I. Vilčinskienė (Nuotrauka iš asmeninio N. Mančinskienės archyvo)

Su kolegėmis budėtojomis: K. Ivanauskienė, I. Gustienė, O. Adomaitienė, N. Mančinskienė (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)

      Pasakojo Loreta Mančinskienė. Dirbti pradėjo iešmininke 1991 m., jos pareigos buvo pusiau centralizuoto iešmo valdymas, traukinių priėmimas ir manevravimas. 1991 -1995 m. dar kursuodavo keleiviniai traukiniai: 8.30 stotyje sustodavo traukinys maršrutu „Radviliškis – Pagėgiai“, o grįždavo 13.10 „Pagėgiai – Radviliškis" per Tauragę. Lybiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai patogu apsipirkti Tauragėje, o ir kelionė buvo nebrangi. Vėliau, dėl mažo keleivių kiekio, maršrutas buvo panaikintas. Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais praleisdavome po 10 – 12 krovininių ešelonų su naftos, cemento produktais, trąšomis, mediena. Stotyje buvo ir iškrovos, ir pakrovos. Daugiausiai iškraudavo trąšas ir pakraudavo rastus į Kaliningrado sritį UAB “Varlaukis“, (Direktorius M. Butkus) ir Žilinsko įmonė – elektros kabelius. Darbas buvo labai atsakingas, nes menkiausia klaida galėjo įtakoti iešmo sugadinimą, dėl to galėjo nuvirsti riedmenys ir būti sugadintas bėgių ešelonas ir važiavimo kelias.

Tradicine tapusi Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, pagerbiant tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

             Nuo 1996 m. Varlaukio geležinkelio stotyje vyksta Atminimo valanda, skirta paminėti Vilties ir Gedulo dieną. Iš šios stoties buvo išvežta apie 60 šeimų, o iš  viso Jurbarko rajono į Sibirą buvo išvežti 1693 žmonės (informacija iš knygos 1941-1952 m. Lietuvos tremtiniai 1 d.).

Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m. (Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)

Komentarų nėra

Atsakykite