Karalių šeimos istorija

Būkintlaukis - mažas ir nuošalus kaimelis Jurbarko rajone (1923 m. surašymo duomenimis gyveno 123 gyventojai, o 2021 m. jų likę tik 8), kuris gali pasigirti ne tik savo gamta ir ramybe, bet ir turtinga istorija, susijusia su Karalių šeima. Lankydamiesi Varlaukio kapinėse, netoli vartelių, dešinėje tako pusėje, stovi didelis paminklinis akmuo su užrašu Karaliai. Visada, užsukus į kapines, į akis krenta neįprasta, čia atgulusių amžinojo poilsio, žmonių pavardė.

KARALIAI - išskirtiniai Būkintlaukio kaimelio gyventojai

Reginos ir Eugenijos tėtis Bronislovas Karalius, gimė 1872 metais. Buvo baigęs inžinierinius mokslus carinėje Rusijoje. Dirbo vadovaujamą darbą geležinkelio linijų sistemoje ir tuo metu galėjo didžiuotis ne tik profesine sėkme, bet ir unikaliomis pažintimis. Bendravo su rašytoju Levu Tolstojumi, lankė jį Jasnaja Poliana dvare. Taip pat su kunigaikščiais Voroncovais, kurie 2 km. nuo Jaltos, Alupkoje, buvo pasistatę rūmus ir juose lankydavosi tokie garsūs žmonės kaip: dainininkas F. Šaliapinas, kompozitorius S. Rachmaninovas.

1923 m. jie susituokė. Bronislovas už žmoną buvo vyresnis 28 metais. Marijonos tėvai gyveno 2 km. nuo Varlaukio geležinkelio stoties, ten pat apsigyveno ir Karalių šeima. Bronislovo Karaliaus pastangomis buvo sutvarkytas uošvių namas: stogas uždengtas raudonomis čerpėmis, įrengtas balkonėlis stoginėje, įsigyta švediškų žemės ūkio mechanizmų ir įvairių namų apyvokos daiktų. Praėjus keletai metų, pasistatė namą ir Tauragėje. Susilaukė trijų dukterų - Eugenijos, dvynių Algirdos ir Reginos, sūnaus Eugenijaus. Karaliai buvo pasiturintys žmonės - turėjo ne tik detektorinį radijo imtuvą, bet ir tikrą Philips radijo aparatą. Radijo kaina buvo labai didelė kaimo žmonėms, bet Bronislovas, galėjo sau tai leisti. Jo namuose sekmadieniais rinkdavosi vietiniai gyventojai, norėdami pasiklausyti žinių, koncertų, nes anuomet išgirsti balsus per radiją būdavo stebuklas. Buvo kalbama, kad radijas labai nepatiko Varlaukio bažnyčios klebonui, kuris sekmadieniais bardavo parapijiečius, kad šie vietoje šv. Mišių eidavo, pas Karalius klausytis radijo.

Bronislovas Karalius dirbo Pagėgių, Šilutės, Klaipėdos stočių viršininku, buvo gerbiamas ir žinomas žmogus. Kaip kadaise tėtis pasakojo dukrai Rasai Karaliūtei Čižinauskienei - pas senelį medžioti traukiniu atvykdavo aukščiausi geležinkelio valdininkai. Traukinys tiesiog sustodavo netoli jų namų ir laukdavo grįžtančių medžiotojų.

1940 m. Karalių šeimos gyvenimą, kaip ir tūkstančių kitų Lietuvoje – pakeitė atžygiavę Stalino barbarai - enkavėdistai. 1940 m. lapkričio 15 d. Bronislovas Karalius mirė, kai dvynėms buvo tik 7 metukai. Enkavėdistai vis įsibraudavo pas Karalius į namus. Darydavo kratas ir ieškodavo Bronislovo, kuris jau buvo prieš metus miręs ir sūnaus Eugenijaus, kuris tuo metu mokėsi Tauragės gimnazijoje. Reikalaudavo pasakyti, kur jie slapstosi, nes kitaip grasindavo visą šeimą išvežti į Sibirą. Tuo metu kiekvienas dienos momentas buvo iššūkis, bet šeima išsilaikė stipriai ir kartu. 

Karalių šeima. Iš kairės į dešinę Eugenija, mama Marijona, Eugenijus, sesės dvynės Algirda ir Regina.
Nuotrauka iš asm. E. Noreikienės archyvo. 

Vėliau Marijona Karalienė ištekėjo už Antano Tamošaičio. Po keletos metų stipriai pasiligojo. Mirė 1968 m. liepos 18 d. (palaidota Varlaukio kapinėse). 

KARALIŲ VAIKAI

Eugenija Karaliūtė - Noreikienė

Eugenija Karaliūtė mokėsi Varlaukio mokykloje, mėgo vaidinti dramos būrelyje. Vėliau ji mokslus tęsė Tauragės gimnazijoje ir baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Eugenija Karaliūtė ištekėjo už žemaičio iš Telšių - Vytauto Izidoriaus Noreikos ir ten apsigyveno. Vyras dirbo Telšių rajono švietimo skyriaus vedėju, o ji istorijos mokytoja. Susilaukė 4 vaikų. Visi baigė aukštąjį mokslą ir dirbo pedagoginį darbą.

1946 10 08 Varlaukio mokiniai Žaliųjų miške ruošia medieną mokyklai, skirtą kūrenimui šaltajam sezonui. Antroje eilėje iš kairės į dešinę Varlaukio mokyklos direktorius Jonas Striaukas, mokytojas Jankauskas, mokinys Vaičys ir su skarele Eugenija Karaliūtė. 

1945 02 03 Varlaukio mokyklos mokinės prie vokiečių paliktų bunkerių (iš kairės į dešinę Julija Turčinskaitė, Baublytė, Liekytė ir Eugenija Karaliūtė). 

Eugenijos Karalūtės sužadėtuvės. Antroje eilėje iš kairės antras Jokubauskas (pravarde bajoras), Marijona Turčinskienė, Algirda ir Regina Karaliūtės. Iš dešinės sėdi Rikertas, jam už nugaros žmona Zosė Jasevičiutė - Rikertienė. 

Eugenijus Karalius

Eugenijus Karalius gimė 1924 m., mokėsi Petkaičių pradžios mokykloje. Kaip pasiturinčių tėvų vaikas, mokykloje jis turėjo išimtinę teisę - nešioti ilgesnius plaukus. Kiti berniukai turėdavo nusikirpti plikai. 

Nuotraukoje žemiau, prie radijo su ausinėmis, matosi šviesiaplaukio berniuko Eugenijaus šukuosena. Šią žymiają nuotrauką, puošusią Lietuvos radijo 90-mečio plakatą, įamžino tuometinis garsus Veliuonos krašto fotografas Antanas Mickus.  

Eugenijus ir Eugenija kalėjo skirtinguose lageriuose, iš kurių grįžo tik po Stalino mirties - 1954 m. Grįžę į Lietuvą kartu su Eugenija Žiūraityte sukūrė šeimą ir įsidarbino Petrašiūnų elektrinėje. Apsigyveno Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose pas pažįstamus žmones - Griauzdes. Dirbdamas elektrinėje, gilino žinias Kauno politechnikume, o neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado Energetikos institute. Garsus to meto energetikas Pranas Noreika, pastebėjęs talentingą energetiką, pakvietė dirbti į pradėjusią veikti Elektrėnų elektrinę. Eugenijus su šeima persikėlė ten gyventi.

Eugenijus Karalius buvo labai talentingas inžinierius, laisvalaikiu mėgo buriuoti. 1962 m. Elektrėnuose su bendraminčiais įkūrė jachtklubą. Aistra buriavimui peraugo į profesionalų teisėjavimą, o sovietmečiu tapo sąjunginės kategorijos teisėju. 1978 m. tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) Maskvoje vyksiančioje olimpiadoje paskelbė konkursą buriavimo varžybų arbitrui. Konkursą  laimėjo Eugenijus ir tapo vieninteliu teisėju lietuviu, kas tuo laikotarpiu buvo labai netikėta.

Visi Karalių šeimos atstovai turėjo įgimtą talentą piešti bei kurti. Eugenijus Karalius labai gerai grojo akordeonu, pianinu, lūpine armonikėle, to mokė ir savo dukrą Rasą. Jis sukūrė jachtklubui emblemą, Lietuvos buriavimo federacijos ženkliuką.

Kiek pamena dukra Rasa, tėčio darbo kabinete visuomet buvo didelis radijo aparatas, net ir tada, kai buvo populiarūs kompaktiški tranzistoriniai VEF aparatai. Namuose visada veikė radijas, klausydavosi užsienio radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvės radijas“, rusišką „Svoboda“. Dukra prisiminė, kad ir ji jaunystėje po antklode pasikišusi VEF-ą klausėsi uždraustų radijo stočių, nes bijojo svetimų budrių ausų.

2006 m. Lietuvos radijas, pažymėdamas savo 90 - metį išleido kalendorių su Eugenijaus Karaliaus nuotrauka viršelyje. Nuotrauka puikuojasi ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleisto leidinio „Lietuvos radijas 1926-2016 m. Faktai. Kūrėjai. Laidos“.

Eugenijus Karalius mirė 2002 m. Jo žmona Eugenija Žiūraitytė Karalienė - 2017 m. Abu palaidoti Karmėlavos kapinėse.

Algirda Karaliūtė 

Algirda Karaliūtė baigusi vidurinę, įstojo į Valstybinį dailės institutą. Jį baigusi, dirbo Kauno J. Naujalio meno ir kitose mokyklose. Dėstė piešimą, braižybą, dailės teoriją ir istoriją. Tapė paveikslus, kurių sukurta virš 1500. Pagrindinė menininkės technika – pastelė. Buvo ištekėjusi už rašytojo Broniaus Jauniškio, gyveno Kaune. „Neturėjau nei vaikystės, nei jaunystės. Gyvenimas – skausmas bei nesibaigiančios nelaimės“- Algirdos Karaliūtės mintimis ir tapytais paveikslais dalinosi rašytojas Julius Pastarnokas savo knygoje „Praeities švytėjimas“. Šią knygą galite rasti ir Lybiškių bibliotekoje. 

J. Pastarnoko knyga „Praeities švytėjimas" .

Iš visos Bronislovo ir Marijonos Karalių šeimos likusi tik viena dukra - Regina Karaliūtė Staškevičienė, kuri gyvena Klaipėdoje. 

Netikėti šios istorijos užrašymo vingiai 

Esu nepaprastai dėkinga Eugenijaus Karaliaus dukrai Rasai Karaliūtei Čižinauskienei, kuri leido šią Karalių šeimos istoriją užbaigti parašyti. Ši istorija ilgai (nuo 2008 m.) buvo mano užrašuose, nes trūko informacijos. Rasa su manimi susisiekė netikėtai - 2023 m.  sausio mėn. po LRT panoramos siužeto apie Varlaukio geležinkelio stotį. Rasa suteikė tikslesnės informacijos bei pasidalino giminės ir šeimos nuotraukomis. 

Rasa šiuo metu gyvena Vaišvydavoje, Kauno rajone. Baigusi režisūros studijas pasirinko muzikės kelią. Mokytojavo įvairiuose Kauno mokyklose, dėstytojavo Marijampolės pedagoginės mokyklos Kauno padalinyje. Buvo Kauno miesto muzikų asociacijos nare, prisidėjo prie Kauno dienų organizavimo, savanoriavo vaikų dienos centre Šlienavoje, organizavo kūrybines dirbtuves. Šiuo metu nemokamai moko vaikus groti pianinu, dainuoti lietuvių liaudies dainas, šokti tautinius ratelius, savo mikrorajone  organizuoja  katalikiškus ir tautinius švenčių paminėjimus.

Rasa Karaliūtė Čižinauskienė 1988 m. Nuotrauka iš asm. archyvo.

____________________
Tekstas parengtas Lybiškių bibliotekininkės Laimutės Keterienės, 2024 m. 

Varlaukio geležinkelio stočiai - 90 metų

Iš Lybiškių kaimo praeities                                           

      Lybiškiai, tuomet Viduklės valsčiuje buvęs dvaras, minimi nuo 1583 m. O jau 1820 m. čia užfiksuoti 7 kiemai, 89 gyventojai. Nuo 1902 m. Lybiškiai priklausė Skaudvilės valsčiui, kuriame buvo net trys palivarkai ir kaimas, o juose gyveno 167 žmonės. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia nutiesė Lauksargių- Radviliškio geležinkelį, kurio atsiradimas prisidėjo prie kaimo gyvenvietės augimo.

       1923 m. gyventojų surašinėtojai jau rado 30 ūkių, 201 gyventoją. Lybiškių suklestėjimas prasidėjo sovietmečiu, kai kaimelis tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. Nuo 1989 m. čia gyveno net 423 žmonės, o 2001 m., uždarius geležinkelio stotį, gyventojų skaičius Lybiškiuose sumažėjo ir pagal statistikos duomenys nuo 2017 m. čia gyveno tik 270 gyventojų.

      Nutiesus geležinkelį Lybiškiuose, 1933 m. buvo įrengtos dvi stotys, kurių pavadinimas neatitiko jų geografinės vietos. „Lybiškių“ stotelė buvo į vakarus nuo kaimo, prie Ožnugario, o pačiuose Lybiškiuose stotis pavadinta „Varlaukio“ vardu. Varlaukio geležinkelio stoties pastatas išlikęs autentiškas, jo išvaizda nepasikeitė. Tai geras tuo metu statytų mažųjų geležinkelio stočių pavyzdys, kuomet pastatas turi modernizmo bruožų, buvo reprezentatyvus ir funkcionalus, sujungtas su prekių sandėliu bei pasižymintis ir istorine verte (iš V. ir J. Almonaičių knygos „Pietų Karšuva“, 288 psl.).

Darbas geležinkelio stotyje

     Varlaukio geležinkelio stotis anksčiau priklausė Pabaltijo geležinkelio ruožui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę - Šiaulių geležinkelio apygardai. Stoties veiklai užtikrinti reikėjo šių pareigybių darbuotojų: stoties budėtojų, iešmininkų – pervažininkų, kelio darbininkų, apeigininkų, komercijos darbuotojų. Eismininkų ir komercininkų darbą kontroliavo, jiems vadovavo bei krovos darbais rūpinosi stoties viršininkas, o už kelių tarnybos darbą buvo atsakingas kelio meistras. Vieną kartą per mėnesį stoties viršininkas su kelio meistru apžiūrėdavo visus stoties įrenginius ir priimdavo sprendimus dėl jų veikimo, kuo galima naudotis, o kas saugiam eismui užtikrinti privalo būti suremontuota. Būdavo atvejų, kad įrenginiais naudotis uždrausdavo.

    Stoties budėtojas buvo atsakingas už saugaus traukinių eismo organizavimą, ruošė traukinių priėmimo ir išleidimo maršrutus, įjungdavo atitinkamus šviesoforo signalus. Visa tai būdavo atliekama specialios įrangos pagalba, todėl stoties budėtojo darbas buvo be galo tikslus ir reikalavo didžiulės atsakomybės. Žodiniai pasakymai buvo reglamentuoti ir susigalvojęs bet ko nepasakysi, turėjai kalbėti tiksliai taip, kaip reglamente.

     Geležinkelio stoties darbas turėjo būti organizuojamas taip, kad krovos operacijos truktų kuo trumpiau, nes tai įtakojo prastovų laiką, už kurį reikėjo brangiai mokėti. Todėl atvežti vagonai iškrovai turėjo būti kuo greičiau nuvaromi į paskirties vietą.

Jaunų specialistų poreikis ir jų apgyvendinimas

       1933 m., prie pat geležinkelio bėgių buvo pastatyta ne tik stotis, bet ir daugiabutis namas su ūkiniais pastatais stoties darbuotojams. Dauguma darbuotojų buvo ne vietiniai, o aplinkinių kaimų gyventojai, todėl daugiabutyje bei stoties antrajame aukšte buvę du butai buvo pilnai apgyvendinti. Darbas buvo atsakingas ir sunkus, todėl dažnai tarp darbininkų vyko kaita. Pasilikdavo tik tie, kurie sukurdavo šeimas ir turėjo kur gyventi. Sovietmečiu,  baigusios Vilniaus geležinkelio technikumą, atvyko Irena Uzdraitė, Ona Samoškaitė, Irena Šestak, Kristina Pilken, Olga Bugai - Juknevičienė. Visos čia susirado antras puses ir liko gyventi Lybiškiuose.

Prisiminimai apie stotį karo metais     

         Stanislovas Turskis, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, prisimena kad jo tėvelis Mikalojus Turskas 1940 m. dirbo geležinkelio stotyje revizoriumi. 1941 m. gavo paskyrimą dirbti Varlaukio stotyje. Buvo paskirtas butas, tad jis su šeima apsigyveno Lybiškiuose, geležinkelininkų name prie stoties, kur pradėjo dirbti budėtoju. Stoties viršininkais tada buvo Stoškis, Sujevič, Jukna, kurie buvo atvažiuojantys, todėl dažnai keisdavosi. 1943 m. tėtis Mikalojus buvo paskirtas stoties viršininku. Tuo metu vyko karas, vokiečiai jo nelietė, nes darbas geležinkelyje buvo kaip sukarinta tarnyba

Varlaukio geležinkelio stoties paveikslas (Iš asmeninio K. Turskytės - Pumputienės  archyvo)

Stotis po vokiečių atsitraukimo 1944 m.

               1944 m. vokiečiai atsitraukdami norėjo susprogdinti stotį, todėl jie užminavo pastatą. Tuo metu atskrido rusų naikintuvai, kurie pradėjo bombarduoti geležinkelio ruožą. Vokiečiai skubiai sušoko į dreziną ir nesuspėjo uždegti Bigfordo virvelės. Stoties darbininkai pasislėpę viską matė ir vokiečiams pasišalinus, likvidavo sprogmenis. Po savęs vokiečių kareiviai susprogdino tik tiltus ir pervažas. Plačiau apie šį įvykį galite paskaityti 2001 m. laikraštyje „Šviesa“ Nr. 39 ir 40 straipsnyje „Geležinkelio paslaptis“ (laikraščio kopiją rasite Lybiškių bibliotekoje). Apie kraupius karo metų įvykius prie geležinkelio stoties pasakojo, dabar jau šviesios atminties Lybiškių kaimo gyventojas Antanas Atkočaitis.

Stoties viršininkai 1950- 2001 m.

          1950 m. stočiai ėmė vadovauti Juozas Katinas, vėliau jį pakeitė Juozas Mažulis. Jis išdirbo gal tris metus, nes sirgo sunkia nepagydoma liga. Po jo mirties stočiai vadovauti pradėjo Viktoras Zgurskis, bet jis buvo ne vietinis, todėl ilgai neužsibuvo. Jį pakeitė jaunas specialistas, baigęs Vilniaus geležinkelininkų mokyklą – Eugenijus Turskis, bet metų bėgyje jis buvo pašauktas į sovietų armiją. Į jo vietą buvo komandiruotas budėtojas Antanas Gailius iš Lyduvėnų. 1967 m. jis buvo paskirtas stoties viršininku ir jai vadovavo 20 metų. Buvo reiklus ir griežtas vadovas. Jam išėjus į pensiją, stočiai laikinai vadovavo Olga Bugai - Juknevičienė. Jauna specialistė apsigyveno pačioje stotyje, nes trūko laisvų kambarių daugiabutyje. Ją vėliau pakeitė Kristina Ivanauskienė, dirbusi budėtoja. Ji stočiai vadovavo iki 2001 m., kol buvo uždaryta.

Stoties viršininkė – Kristina Ivanauskienė praleidžia traukinį, 1998 m. (Nuotrauka asmeninio R. Ivanausko archyvo)

Pokario metų kelio darbininkų atsiminimai

           Pasakojo Petras Bardauskas, gim. 1922 m., Petkaičių km. gyventojas. Grįžęs iš sovietų armijos, 1947 m. pradėjo ieškoti darbo Kubiliškės kaime, Jurbarko rajone, kur gyveno sesuo Bronė Banienė su vyru Pranu. Kadangi sesers vyras dirbo geležinkelyje apeiginiu, jis jam padėjo gauti darbą geležinkelio tiltų statybos brigadoje, kur išdirbo 7 metus. Tuo metu brigadininkas buvo Petraitis, meistras Abramkis, žydas iš Pagėgių miestelio. Pokario metais tiltai buvo apgriauti, todėl statė naujus per upes: Upyną, Upynikę, Trišiūkštę, Šėmę, medinius postus prie pervažų, garsųjį Lyduvėnų tiltą, susprogdintą karo metais. Kartu su juo dar dirbo A. Žičkus, A. Petraitis, Andrikis, Pr. Kulpys, P. Šimaitis, Mikelaitis. Kiti buvo nevietiniai, o atvykę iš Nemakščių, Verėpų, Skaudvilės. Darbas buvo sunkus, tašė rąstus kirviais, viskas buvo daroma rankomis, o mokėjo labai mažai. Iš pradžių kelis červoncus, vėliau - pirmaisiais rubliais. Kelionės traukiniu darbininkams būdavo nemokamos. 1950 m. sukūrė šeimą, pragyventi iš kelių rublių buvo sunku, todėl 1956 m. išėjo iš geležinkelio ir pradėjo dirbti Varlaukio mašinų – traktorių stotyje vairuotoju.

Darbuotojų prisiminimai. Darbas geležinkelyje (1967 – 2001 m.)

          Pasakojo Ona Žukauskienė, gim. 1934 m. Pradėjo dirbti iešmininke 1967 m. Daugiausiai dirbo I poste, į rytus nuo stoties. Darbas buvo praleisti tiesioginius ir rinktinius traukinius. Tiesioginiai tie, kurie važiuoja tiesiai ir nesustoja stotyje, rinktiniai, kurie manevruoja, palieka krovinius arba pasitraukia į kitą kelio šaką, praleisdami tiesioginius. Nurodymus duodavo stoties viršininkas, reikėjo vartyti iešmus: pervesti iš pagrindinio į šalutinius. Darbas buvo atsakingas, kad nesusidurtų traukiniai. Darbas ir egzaminai (kurie buvo vykdomi, kas pusmetį) taip pat rusų kalba. Stotis priklausė Šiauliams. Atlyginimai buvo maži, bet pragyventi užteko, turėjome lengvatą, keleiviniais traukiniais galėjome Lietuvos teritorijoje keliauti nemokamai. Atvykdavo vagonas – parduotuvė, kur geležinkelio darbuotojams buvo pigiau miltai, kruopos, kiti produktai. Buvo ir nemokamas kinas, tai vagonas- klubas, kur galėjo žiūrėti filmus. Iešmininke išdirbo 24 metus, daug kartų buvo apdovanota paskatinamosiomis premijomis. 

      Pasakojo Rūta Žilevičienė, buvusi stoties budėtoja, šiuo metu gyvenanti Marijampolėje. Į Varlaukio geležinkelio stotį atvyko dirbti su šeima 1971 m. Iš pradžių dirbo budėtoja, vėliau krovinių prekių priėmėja – išdavėja. Tuo metu, per 12 val. reikėjo praleisti net 23 traukinius, kurie ir tiesioginiai buvo, ir manevruodavo. Kolektyve dirbo 13 žmonių. Atlyginimas iš pradžių buvo tik 56 rb. Stoties viršininkas buvo  Antanas Gailius, vėliau – Olga Bugai - Juknevičienė.

           Pasakojo Nijolė Mančinskienė, išdirbusi geležinkelio tarnyboje 10 metų. Pradėjo dirbti 1981 m. iešmininkės pareigose. Darbo subtilybių išmokė ilgametė darbuotoja Eugenija Gaidamavičienė. Septynis metus buvo iešmininke, vėliau iki uždarymo dirbo stoties budėtoja. Iešmininko darbas buvo sunkus fiziškai – ir dieną, ir naktį, ir per speigą. Reikėjo rengti maršrutus į skirtingus kelius. Kai ji dirbo, tuo metu naktį dar kursuodavo ir keleiviniai traukiniai: Kaliningradas – Ryga , o dieną Šiauliai – Pagėgiai. Žmonės dažnai važiuodavo į Rygą, o dar dažniau į Tauragę apsipirkti, o jaunimas į studijas Šiauliuose. Prekiniai traukiniai sustodavo irgi dažnai, būdavo iškraunamos anglys, kalkės, trąšos, žemės ūkio technika. Nuolat virė darbas, tad ilsėtis nebūdavo kada. Bet darbas vis tiek patiko. Savo dukrai Jolantai patarė, kad studijuotų geležinkelininkų mokslus, nes tikėjo, kad geležinkelis visais laikais bus reikalingas. Džiaugiasi, kad šiuo metu dukra Jolanta Mančinskaitė – Buitkienė yra Pagėgių atraminės geležinkelio stoties vadovė.

N. Mančinskienė su kolegėmis: I. Gustienė, K. Ivanauskienė, O. Prosevičienė, O. Adomaitienė, I. Vilčinskienė (Nuotrauka iš asmeninio N. Mančinskienės archyvo)

Su kolegėmis budėtojomis: K. Ivanauskienė, I. Gustienė, O. Adomaitienė, N. Mančinskienė (Nuotrauka iš asmeninio I. Vilčinskienės archyvo)

      Pasakojo Loreta Mančinskienė. Dirbti pradėjo iešmininke 1991 m., jos pareigos buvo pusiau centralizuoto iešmo valdymas, traukinių priėmimas ir manevravimas. 1991 -1995 m. dar kursuodavo keleiviniai traukiniai: 8.30 stotyje sustodavo traukinys maršrutu „Radviliškis – Pagėgiai“, o grįždavo 13.10 „Pagėgiai – Radviliškis" per Tauragę. Lybiškių ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai patogu apsipirkti Tauragėje, o ir kelionė buvo nebrangi. Vėliau, dėl mažo keleivių kiekio, maršrutas buvo panaikintas. Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais praleisdavome po 10 – 12 krovininių ešelonų su naftos, cemento produktais, trąšomis, mediena. Stotyje buvo ir iškrovos, ir pakrovos. Daugiausiai iškraudavo trąšas ir pakraudavo rastus į Kaliningrado sritį UAB “Varlaukis“, (Direktorius M. Butkus) ir Žilinsko įmonė – elektros kabelius. Darbas buvo labai atsakingas, nes menkiausia klaida galėjo įtakoti iešmo sugadinimą, dėl to galėjo nuvirsti riedmenys ir būti sugadintas bėgių ešelonas ir važiavimo kelias.

Tradicine tapusi Atminimo valanda Varlaukio geležinkelio stotyje, pagerbiant tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

             Nuo 1996 m. Varlaukio geležinkelio stotyje vyksta Atminimo valanda, skirta paminėti Vilties ir Gedulo dieną. Iš šios stoties buvo išvežta apie 60 šeimų, o iš  viso Jurbarko rajono į Sibirą buvo išvežti 1693 žmonės (informacija iš knygos 1941-1952 m. Lietuvos tremtiniai 1 d.).

Eiles deklamuoja K.Kionies, L. Sabutytė, I. Rusteikaitė, D. Adomaitytė, 1998 m. (Nuotrauka iš L. Keterienės archyvo)

STEPONO IR BRONISLAVOS KOVALSKIŲ TREMTIES ISTORIJA

Mano tėveliai - Steponas, gim. 1910 m., ir Bronislava, gim. 1916 m. - Kovalskiai gyveno Lybiškių km., Jurbarko r. Jie buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 25 ha žemės, naujai pasodintą 2 ha plote sodą, bičių, gyvulių bei paukščių. Samdė auklę, pagalbinį darbininką. Šeimoje augo seserys - Anastazija, gim. 1943 m.  ir Vanda, gim. 1945 m.

Vanda, Stefanija ir Anastazija Kovalskytės Chazane, Sibiras (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Prisimenu, kaip mamytė pasakojo, kad ankstų 1948 m. gegužės 22 d. rytą į jų namus įsiveržė NKVD (Sovietų sąjungos saugumas). Įsakė per 2 val. pasiruošti išvežimui pas „baltąsias meškas“. Išvežė be jokio teismo sprendimo, pagal sudarytus sąrašus, kaip „buožių“ šeimą. Ji iš to streso nežinojo nei kur eiti, nei ką pasiimti ar įsidėti kelionei, griebė viską, kas pakliuvo po ranka. 

Bronislava Kovalskienė, 1938 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Steponas Kovalskis (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Išvežė iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė buvo labai sunki ir varginanti, sėdėjo vagone ant maišų, trūko oro, vandens ir ištisai verkė maži vaikai. Gamtinius reikalus atlikdavo vagono gale, kur buvo išpjauta skylė. Maistu dalinosi visi draugiškai, kas ką turėjo. Važiavo tris savaites, kol atvežė į Irkutsko sr. Zimos raj. Chazaną. Tai buvo keli barakai bekraštės taigos miško viduryje. Dvi paras laikė lauke, vėliau suvarė į sulūžusius barakus. Gerai, kad buvo pavasaris ir šilta (vasarą būdavo iki 25 laipsnių karščio, žiemą iki 50 laipsnių šalčio.) Tėtis dirbo medienos ruošos darbuose, mama augino seseris. Pasak mamos, pirmieji metai buvo labai sunkūs, teko kęsti ir badą, ir šaltį, ir vietinių rusų neapykantą. Kiekvieną mėnesį tėvai privalėjo registruotis komendantūroje. Tik vėliau leido rašyti laiškus į Lietuvą. Ir nuo tada tėvelių giminės atsiųsdavo miltų, lašinių, džiovintos duonos, medaus. O Sibire duona buvo dalinama pagal korteles. Dienos norma apie 600 g. Gyvenimo sąlygos pagerėjo po Stalino mirties. Moterys, kurios nedirbo miške nesėdėjo be darbo: jos mezgė, siuvinėjo, sodino augalus, ruošė maisto atsargas žiemai, pradėjo auginti gyvulius. Tėveliai buvo nusipirkę karvę, kuri buvo vardu Žana. Miške buvo daug grybų, uogų, šias gerybes mama su seserimis nešė maišais, džiovindavo, o žiemą veždavo į Zimos gyvenvietę parduoti. Seserys ten pradėjo lankyti mokyklą, kurioje mokėsi daug tremtinių vaikų. 1953 m. Sibire gimiau ir aš. Laisvalaikio tėvai neturėjo, nes visą laiką reikėjo ieškoti būdų kaip išgyventi, kaip prasimaitinti. Alino ne tik sunkus darbas, buitis, bet ir nežmoniškas Tėvynės ilgesys.

Mes visi grįžome velyvą 1958 metų rudenį. Namai buvo išlikę, bet labai suniokoti, obelys sulaukėjusios, kiemai užžėlę krūmais, dilgėlėmis. Mūsų name gyveno kita šeima, bet tilpome ir mes. Po kelių metų tėvai iš kolūkio „Mūsų rytojus“ išsipirko savo sodybą, susiremontavo, pasistatė tvartą. Mūsų name gyvenę žmonės netoliese pasistatė savo namą. Tėvelis po tremties buvo kolūkio „Mūsų rytojus“ sodininkas. Netoliese augo kolūkio vaismedžių sodinukai, jis juos skiepijo, kūrė naujas augalų veisles.

LIUDGARDOS KUIZINAITĖS – BAUŽIENĖS ISTORIJA

XII ISTORIJA | Pasakoja Liudgarda Kuizinaitė – Baužienė, gyvenanti Lybiškių kaime

Gimiau 1929 m. Šilalės rajono, Dryžų kaime, ūkininkų Kunigundos (1890 m.) ir Vladislovo (1889 m.) Kuizinų šeimoje. Aš buvau penktas vaikas šeimoje. Be manęs dar buvo brolis Stanislovas, gim. 1923 m., sesuo Regina, gim.1924 m., brolis Anicetas, gim.1925 m., sesuo Izabelė, gim. 1928 m., sesuo Kunigunda, gim.1932 m., Vladislovas, gim.1935 m. ir sesuo Jadvyga, gim, 1937 m.

Vyriausias brolis mokėsi Pajūrio žemės ūkio mokykloje, sesuo Regina Studijavo Vilniuje, Izabelė mokėsi Šilalės gimnazijoje. Aš  mokykloje  baigiau tik 6 skyrius, nes reikėjo padėti tėvams ūkyje, jie turėjo 35 ha žemės.

Atėjo sovietmetis, Stasys brolis žuvo. 1941 m. prasidėjus vokiečių okupacijai, brolį Anicetą pašaukė į kariuomenę. Į frontą nebuvo išvežtas, todėl liko gyvas. Po karo Anicetas įstojo į slaptą organizaciją, nukreiptą prieš sovietų okupacinį rėžimą, kuri veikė Šilalės gimnazijoje. Padėdavo organizuoti susitikimus su partizanais. Bet buvo išduotas užverbuoto KGB agento ir 1948 m. balandžio 23 d. areštuotas . Teisė karo tribunolas ir už Tėvynės išdavimą, nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Komijos ATSR, Intos lageryje.

Moterų brigada Chazane prie siauruko geležinkelio (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Taip sovietų saugumo struktūroms užteko faktų, kad mūsų šeima (dar ir buožės) būtų ištremti į Sibirą. 1948 05 22 d. rytą prisistatė stribai, davė nedaug laiko pasiruošti. Mamos broliui, kuris buvo svečiuose, liepė kinkyti arklius ir visus sulaipino į vežimą. Tada išvežė tėvą, mamą, seserį Jadvygą, seserį Kunigundą ir seserį Reginą. Akylai saugomi buvome nuvežti į Šilalę, susodinti į „palutarkas“ (karinis automobilis) ir nugabenti į Tauragės geležinkelio stotį. Ten laukė ešelonas su daugybe vagonų, kurie jau buvo pilni žmonių. Keliavome 16 parų, maršrutu - Radviliškis, Daugpilis. Šiaurinis Uralas, Sverdlovskas, Omskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, kol atsidūrėme Irkutsko sr., Zimos geležinkelio stotyje. Buvo vakaras, išlaipinti sėdėjome ant savo ryšulių per naktį ir laukėme ryto. Ryte atvažiavo „pirkliai“, kurie liepė žingsniuoti iki geležinkelio „siauruko“. (apie 7 km.) Ten stovėjo platformos, ant kurių susidėjome daiktus, sulipome ir atvažiavome į viduryje miško esančią gyvenvietę, kuri vadinosi Chazanas. Tai buvo besikuriantis miškų pramonės centras. Apgyvendino neseniai pastatytoje kontoroje be langų ir durų, tik po kurio laiko sudėjo stiklus. Miegojome ant grindų, viename kambarėlyje 22 žmonės. Tėtis buvo įdarbintas į statybų brigadą, mama buvo ligota, todėl dirbti jos nevarė. Vyrai turėjo pjauti medžius, o mes merginos genėjome šakas. Pušų šakas buvo lengva genėti, o eglių šakos buvo kaip plienas. Keldavomės 6 ryto, grįždavome apie 20 val. Atlyginimas buvo duona. Mainydavome daiktus į maistą, važiuodavome į netolimai esantį kolūkį pirkti pieno. Vietiniai rusai taip pat labai vargingai gyveno, nelabai galėjo kuo padėti.  Avalynė buvo padėvėti veltiniai ir „šimtasiūlės“ (vatinės striukės), nes su savo naginėmis nebuvo galima ištverti žiemos šalčių. Vėliau tėvukas pastatė gyvenamąjį namą, kuriame galėjome gyventi vieni. Įsigijome karvutę ir paršelį, gyvenimas truputį tapo geresnis. Darbščių, nagingų lietuvių statybininkų dėka gyvenvietė labai prasiplėtė. Buvo pastatytas klubas - kino salė, parduotuvė.

Moterų brigada miško ruošos darbuose, Chazanas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Traktorius su kuriuo rąstus Sibire tempdavo Petras Bauža (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Ištvėrėme, nepalūžome, visada tikėjomės grįžti į Lietuvą. Po Stalino mirties sužibo viltis, kad bus geriau ir gal pasiseks sugrįžti. Likimas lėmė, kad Chazane susitikau tremtinį Petrą Baužą iš Lybiškių km., Jurbarko raj.  Pamilome vienas kitą ir susituokėme. Tremtyje gimė sūnus Viktoras ir dukra Donata.

Liudgarda ir Petras Baužai savo vestuvių dieną Sibire (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Petras Bauža Lietuvos kariuomenėje 1939 m. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo)

Į Lietuvą grįžome 1957 m. Apsigyvenome pas Petro tėvus Lybiškių km. (dabartinėje Liepų g. – autorės pastaba) Senieji Baužai jau buvo grįžę ankščiau į savo sodybą iš kur buvo išvežti. Mes  grįžome po metų, nes reikėjo viską, ką Sibire užgyvenome parduoti, susitvarkyti dokumentus.  Namas buvo užimtas, tad visi gyvenome susispaudę dviejuose kambarėliuose. Du mėnesius mūsų niekas neregistravo. Vėliau namai buvo atlaisvinti, nes iš buvusio kolūkio reikėjo išsipirkti savo sodybą. Petras buvo labai darbštus, atstatė, praplėtė kambarius, todėl galėjome laisviau gyventi.  Tėviškėje dar gimė sūnus Algis ir dukra Aurelija.

Šiuo metu ir gyvenu a. a vyro tėviškėje Lybiškių km. kartu su vyriausiu sūnumi Viktoru ir marčia Stase, kurie manimi rūpinasi ir prižiūri.

Pasak žmonos Liudgardos,  vyras Petras Bauža, gim. 1918 m., buvo tikras savo krašto patriotas. 1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Užėjus rusams, kariuomenė buvo išsklaidyta, tad grįžo namo pas tėvus ir ūkininkavo. Po karo, už pasipriešinimą okupacinei valdžiai, 1945 m. liepos 5 d. buvo suimtas ir išvežtas į Archangelsko kalėjimą. Grįžo 1947 02 18.  Bet po metų laukė dar viena tremtis 1948 m. gegužės 22 d. kartu su tėveliais ir seserimi Antanina buvo ištremti į Sibirą, į Chazaną. (Irkutsko sr.) Sibire dirbo medžių kirtėju,  traktorininku, traukė iš miško rąstus.

Petras Bauža mirė 1996 m., palaidotas Varlaukio kapinėse.

POLITINIO KALINIO JONO BIELIAUSKO ISTORIJA

Žiema Sibire (Nuotrauka iš interneto www.gudrizirafa.lt)

Po Stalino mirties prasidėjo kalinių sukilimas.  Norilsko sukilimo pradžia laikoma 1953 m. gegužės 26 d., kai Gorlago 5-ajame skyriuje sargybos viršininkas Djakovas gyvenamojoje kalinių zonoje iš automato apšaudė prie barako stovėjusius kalinius. Penki nuteistieji buvo nušauti, septyni – sužeisti. Miesto statybos gamybinėje zonoje buvusi pamaina iš darbo negrįžo, ant statybinių kranų iškėlė juodas vėliavas. Gegužės 27–birželio 4 d. sukilimas jau buvo apėmęs visus Gorlago skyrius. Sukilimui vadovavo įvairių tautybių kalinių atstovų komitetas, lietuviams jame atstovavo 6 politinių kalinių nariai. Kaliniai reikalavo sušvelninti režimą, nuimti grotas nuo barakų langų ir numerius nuo kalinių drabužių, sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų, peržiūrėti bylas, neriboti susirašinėjimo, leisti pasimatyti su artimaisiais ir t. t. Sukilėliai iš visų lagerio skyrių išvarė sargybinius, prižiūrėtojus, tarnautojus, įvedė savivaldą (Ištrauka iš http://genocid.lt). Laimingo atsitiktinumo dėka išgyvenau sukilimą. Iki 1954 m. buvau lageryje, po to dar keletą metų likau tremtyje, čia susipažinau ir susituokiau su tremtine Elena Balčiūnaite. 1958 m. kovo 28 d. kartu su žmona grįžome į Lietuvą. Pradžioje įsikūrėme Radviliškyje, o vėliau žmonai gavus paskyrimą (buvo matematikos mokytoja) persikėlėme į Varlaukį, Jurbarko raj.

Tikslios Bieliausko šeimos tremties aplinkybės nėra nežinomos. Senelis Martynas Bieliauskas taip ir negrįžo iš Sibiro. Mirties pažymoje, išduotoje 1949 10 26 d., Irkutsko srities, Temės gyvenvietėje, pažymima, kad jis mirė nuo senatvės eidamas 86 metus.

Bibliotekoje bus saugomos Bieliauskų šeimos relikvijos:

1.  Senelio Martyno Bieliausko mirties liudijimas (1949 m.)

2. Jono Bieliausko Laisvės kovos sąjūdžio nario - partizano anketa.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausio teismo pažymėjimas apie Jono  Bieliausko reabilitaciją. (1991 03 05)

4. Martyno Bieliausko ir žmonos Elžbietos vaikų gimimo liudijimai (Baisogalos bažnyčios kunigo bažnytinė metrika, 1921 m.) 

5. Vinco Bieliausko namų perkėlimo į kitą vietą komisijos aktas, susijęs su Bratsko hidroelektrinės statyba (1957 m.)

6. Lietuvos žemės ūkio ministerijos žemės sklypo suteikimo aktas Martynui Bieliauskui iš Kėdainių apsk. Pašušvio valsč., Legečių km. (1935 m.).

Tremtinių Elenos ir Jono Bieliauskų amžino poilsio vieta Varlaukio kapinėse. Paminklas pažymėtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ženklu.

MACIJAUSKŲ ŠEIMOS TREMTIES ISTORIJA

X ISTORIJA| Pasakoja Alvyra Macijauskaitė – Delkuvienė, gyvenanti Lybiškių kaime

Kuomet ištrėmė mano šeimą, man tebuvo tik 8 mėnesiai, todėl visą savo šeimos  tremties istoriją man papasakojo tik daug vėliau. Apie kiekvieną iš šeimos narių galima parašyti ilgiausias gyvenimo tremtyje istorijas, jų išgyvenimus, badą, šaltį ir nepriteklius. Jie ten tikrai kentėjo, bet tikėjo, kad kada nors sugrįš į Lietuvą. Šiuo metu iš gausios Macijauskų šeimos esu likusi viena.

1964 m. Anelė ir Juozas Macijauskai (Nuotrauka iš asmeninio A. Delkuvienės archyvo)

1948 m. gruodžio 6 d. rytą prisistatė stribai, kurie suėmė mano seserį Bronę ir išvežė į Tauragės („Šūbertinę“). Po apklausos etapų į Vilniaus sovietinio saugumo kalėjimą. Po nuosprendžio, 1949 m. vasario 26 d.,  buvo išvežta 10 m. tremties į Magadano lagerius (Rusijos Tolimieji Rytai, prie Ochotsko jūros). Tėvas taip pat buvo suimtas ir po kelių dienų, po sesers sulaikymo išvežtas į Sibirą, Irkutsko sr., Taišeto lagerį. 

1949 m. sovietų valdžiai  paskelbus amnestiją, jei partizanų rėmėjai patys prisistatys į saugumo įstaigas, jų neišveš, todėl motina nuėjo į Batakius „prisiduoti“. Iš ten jau ir negrįžo. Du vyresniuosius brolius 17 m. Alfonsą ir 20 m. Stasį  stribai sugavo kaime ir kartu su mama ištrėmė į Irkutsko sr.,  Bodaibo raj., Artiomovską. Ten buvo aukso kasyklos, kur broliai turėjo sunkiai dirbti šachtose. Po kelių metų brolį Stasį nužudė iš lagerio amnestuoti kriminaliniai nusikaltėliai. Brolis Alfonsas Sibire sutiko tremtinę iš Prienų rajono, Maldabūdžio km. Albiną Kazlauskaitę ir pamilo vienas kitą. Jie ten ir susituokė.  Gimė sūnus Kęstutis (Kęstutis Macijauskas šiuo metu Klaipėdos dramos teatro aktorius – autorės pastaba).

1956 m. Artiomovskas. Anelė Macijauskienė su anūku Kęstučiu (Nuotrauka iš A. Delkuvienės asmeninio archyvo)

Vyresnieji broliai Bronius, Juozas ir sesuo Danutė, pasiėmę mane, slapstėsi pas kaimynus. Jų niekas neieškojo. Už namuose likusį turtą kaimynai mane augino iki 1,5 metukų. Vėliau priglaudė mamos brolis Antanas Bertulis, gyvenantis Lenkčių km., Jurbarko raj.  Mama rašydavo laiškus namuose likusiems vaikams, kvietė juos atvažiuoti. Brolis Bronius nusprendė likti namuose vienas, prižiūrėjo juos ir laukė grįžtančių tėvų. Aš likau gyventi pas senelius. Bet kelionei pasiryžo Danutė ir Juozas. Jie išvyko į Sibirą ieškoti mamos. Nežinau kaip, bet ją susirado, aplinkybių niekas man nepasakojo. Ten liko gyventi ir dirbti. 

1957 m. iš tremties tėvas grįžo į savo sodybą Šveisčių kaime. Įsidarbino laiškanešiu Varlaukio pašte. Po leidimo grįžti į Lietuvą, 1958 m. grįžo ir mama, Juozas, Alfonsas su žmona Albina ir sūnumi Kęstučiu.  Gimtojoje sodyboje gyvenome iki tėvelio mirties, vėliau persikraustėme į Varlaukio kaimą. Sesuo Danutė pasiliko Sibire, nes buvo sukūrusi šeimą su tremtiniu Kazimieru Šliažu. Grįžo tik 1987 m., apsigyveno Šiauliuose. 

Sesuo Bronė, būdama Magadano lageryje, susipažino su politiniu kaliniu Albinu Maceliu. Sukūrė ten šeimą, susilaukė dukters Aldonos ir sūnaus Vytauto. Iš tremties grįžo tik 1964 m. Iš pradžių gyveno pas tėvus Šveisčių km., bet po 2 metų persikėlė gyventi į Kauną. Brolis Juozas, grįžęs iš Sibiro, taip pat apsigyveno tėvų sodyboje, vėliau sukūrė šeimą ir apsigyveno Tauragėje.

Tėvas Juozas Macijauskas mirė 1968 m., palaidotas Varlaukio kapinėse.

Mama Anelė Macijauskienė mirė 1982 m., palaidota Varlaukio kapinėse.

Sesuo Danutė mirė 2019 m., palaidota kartu su anksčiau mirusiu vyru Kazimieru Varlaukio kapinėse.

ELENOS BALČIŪNAITĖS - BIELIAUSKIENĖS ISTORIJA

 

Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė gimė 1931 m., Petronių km., Šiaulių apskr., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Balčiūnų šeimoje be Elenos kartu augo brolis Vidmantas, gim. 1933 m., sesuo Danutė, gim. 1936 m., Aleksandra, gim. 1938 m. bei Valerija, gim. 1940 m. Jos tėvas, gimęs 1898 m., buvo sumanus ūkininkas - savo ūkį tvarkė naujoviškai. Darbui ūkyje pagerinti naudojosi technika. Buvo nusipirkęs vokišką traktorių „Derring“, kuliamąją mašiną, savo reikmėms malūną su transmisija. Iš šulinio į tvartą vandenį gyvuliams girdyti pumpuodavo pompa. Per 10 m. pasistatė didelį gyvenamąjį namą, tvartą kartu su daržine ir klėtį. Turėjo 36 ha žemės ir dar 20 ha nuomojo, laikė 15 melžiamų karvių, prieauglio, arklių. Laikė 4 daniškas karves, kurios tuo metu, dar buvo naujovė ūkininkų tarpe. Be gyvulių, Balčiūnai turėjo 30 avilių bityną.  Ūkyje dirbo ir pats, ir jo žmona Marija bei paaugliai vaikai. Taip pat samdė mergą, pusmergę, piemenį ir berną.

Tuluno mokytojų instituto studentai, 1954 m. (Pažymėta kryželiu sėdi pirma iš kairės Elena Balčiūnaitė)

1938 m. Elena pradėjo lankyti Kūkų pradžios mokyklą. Tėvas į ją nuveždavo vokišku dviračiu. Ten baigė 4 skyrius. Po to perėjo mokytis į Žeimelio gimnaziją, o iš čia, baigiant 7 gimnazijos klasę, su šeima buvo ištremta į Sibirą. 

Elena Balčiūnaitė - Bieliauskienė, 1959 m. (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Balčiūnų šeimos ištrėmimo priežastis, kad jie buvo stambūs bei pasiturintys ūkininkai. Apie trėmimus jie buvo įspėti, bet tėvas netikėjo, kad veš, kadangi mokėjo didžiulius mokesčius “Raudonajai gurguolei“ (valstybei). Prasidėjus masiniam trėmimui, suprato, kad išsisukti nepavyks. Kadangi buvo labai protingas žmogus, išpardavė visą savo ūkį, o pinigus po 3000 červoncų (sovietiniai pinigai) padalino vaikams. Prisiuvo prie jų drabužių, pamokė kaip saugoti, kaip pasinaudoti vėliau,  šios žinios vėliau iš tikrųjų ir pravertė.

Pasak Elenos, 1949 03 25  d.  ankstyvą rytą prisistatė stribai ir rusų kareiviai. Leido kiekvienam šeimos nariui pasiimti po 2 maišus.  Nuvežė į Joniškio geležinkelio stotį ir susodino į gyvulinius vagonus, maršrutu Joniškis-Vilnius-Minskas-Orša-Ufa-Čeliabinskas-Omskas-Tomskas-Krasnojarskas-Irkutskas. Vagone buvo 21 žmogus, važiavome gal apie 15 dienų. Buvo labai tvanku, nes dieną saulė įkaitindavo vagonus. Kartais, traukiniui sustojus, kareiviai atnešdavo „kipiatoko“ – virinto vandens. Pagaliau mus išlaipino Tuluno geležinkelio stotyje. (Irkutsko sr. ). Buvo šv. Velykos – sekmadienis. Pirmą parą senelius apgyvendino Tuluno „kazarmuose“ (kareivinės), o jaunimas pasiliko lauke. Pirmadienį atvyko „dūšių pirkliai“- kolūkių pirmininkai, „liespromchozų“ viršininkai. Rinkosi šeimas, kuriose buvo daugiau jaunesnių žmonių. Mūsų šeima pakliuvo pas miškininkus. Susodino į „palutarkas“ (sovietinė karinė mašina) ir išvežė už 100 km. į Temės km. Apgyvendino pas kolūkiečius, iš pradžių gulėjome ant grindų, pasikloję šiaudų, vėliau leido pasistatyti trobas. Vietiniai rusai sutiko gana draugiškai, net pasiūlydavo maisto.

Įsikūrimui skyrė 2 dienas. Po to atėjo kolūkio brigadininkas ir pasakė, jog miške reikės ruošti malkas. Dviem asmenims buvo skirtas vienas rankinis pjūklas ir 2 kirviai, nesvarbu vyras ar moteris poroje. Į darbą turėjome eiti pėsčiomis apie 2 kilometrus. Niekas nemaitino, pats turėjai turėti savo maisto. Dienos išdirbis buvo paruošti 3 m3 malkų. Daug žmonių iš mūsų brigados mirė nuo ligų, sunkaus darbo, daugiausiai senyvo amžiaus. Medicininė priežiūra buvo teikiama vienodai, nežiūrint tremtinys, ar vietos gyventojas. Prižiūrėtojai buvo gana geranoriški. Komendantinis rėžimas buvo nuo pat pradžių iki reabilitavimo. Be komendanto leidimo negalima buvo niekur išvykti. Gyvenvietė buvo labai graži - tekėjo upė Ija. Buvo septynmetė mokykla, ambulatorija, paštas, kultūros namai, parduotuvė, kolūkio kontora, medžio apdirbimo dirbtuvės, raguočių ir kiaulių fermos. Lietuviai pasižymėjo darbštumu, masiškai pradėjo statytis namus, auginti gyvulius. Gyvenvietė pagražėjo lietuviškai. Kadangi mūsų šeima turėjo pinigų, todėl pasistatėme namą, nusipirkome karvę, paršelių, grūdų, šiek tiek žemės. Sunkumų su maistu neturėjome.

Turėjome kaimynę rusę, kuri patarė mokytis. Sekančiais metais, po žiemos atostogų pradėjau lankyti Tungajaus vidurinėje mokykloje 9 klasę. Mokiausi gerai, ypač sekėsi matematika. Rusiškai kalbėti sekėsi sunkiau, buvau gavusi pataisų. Mokyklos direktorius buvo baltarusis, tai kaip „zemliačką“ (žiemietę) perkėlė į 10 kl. Per vasarą labai daug mokiausi rusų kalbos, todėl 1951 m. sėkmingai baigiau vidurinę. Tais pačiais metais įstojau į Irkutsko medicinos institutą. Deja, bet mokytis neleido, nes nebuvo spec. komendantūros, kur, kaip tremtinė galėjau registruotis. Todėl vienus metus  pasilikau dirbti kolūkyje. Buvau įdarbinta buhalterio padėjėja. Po metų vėl stojau į Tuluno mokytojų institutą, kur pavyko įstoti bei sėkmingai baigti mokslus. Grįžau savo į buvusią mokyklą, bet kaip matematikos mokytoja. Dėsčiau 5- 9 klasėms.

                      1966 m. E. Bieliauskienė su savo auklėtiniais (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1955 12 25 d. Irkutsko ligoninėje mirė mano tėvelis.(57 m. )

1956 12 31 d. ištekėjau už politinio kalinio Jono Bieliausko.

1957 m. po reabilitacijos į Lietuvą grįžo mama ( buvo išvežta paralyžuota, pasveiko nuo tenykščio klimato, net pradėjo vaikščioti, kol kolūkio bityne prižiūrėjo bites).

1958 m. į Lietuvą grįžome kartu su vyru Jonu Bieliausku. Apsigyvenome Radviliškio raj. Vyras gavo darbą Radviliškio MTS mechaniko pareigose, o man pasiūlė dirbti vakarinėje mokykloje, bet atsisakiau. Tada švietimo ministerija pasiūlė vietą Širvintų raj. , Bagaslaviškio vid. mokykloje. Jonas gavo darbą pieninėje. Mokykloje kolektyvas buvo puikus, gavau didelį pamokų krūvį. Bet supratau, kad nepatikau Širvintų vykdomojo komiteto pirmininkui. Tad gavau trečią kartą lankytis pas tuometinę švietimo ministrę Vyšniauskaitę. Bet šįkart likimas atvedė į Skaudvilės raj. Mosteikių septynmetę mokyklą. Čia su vyru įsikūrėme, 1959 m. gimė dukra Reda, o po metų 1960 m. Loreta.

                           1970 m. Auklėtinių išleistuvės, Varlaukis (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1961 m. Skaudvilės raj. švietimo skyriaus vedėjas Malinauskas perkelė mane į Varlaukio septynmetę mokyklą. 1962 m. Varlaukyje pasistatėme nuosavą namą ir tvirtai įleidome šaknis į šią žemę.  1972 m. gimė dukra Jurgita. (Mokytojos Elenos Bieliauskienės pedagoginio darbo stažas - 46,5 metų. Iš jų Varlaukio mokykloje – 40 m. Išleido per dešimtį moksleivių laidų. Vakarais dar dirbo su suaugusiais vakarinėje mokykloje. Ilgus metus buvo vaikų ir suaugusių dramos ratelių vadovė.)  Prisimindama savo gyvenimo nueitą kelią mokytoja sakydavo, kad Sibiras užgrūdino, išmokė nepalūžti, eiti ten, kur sunkiausia.

1999 m. mirė vyras, politinis kalinys Jonas Bieliauskas. Palaidotas Varlaukio kapinėse. (Apie jį kitose Lybiškių bibliotekos tinklaraščio įrašuose)

Elena Balčiūnaitė – Bieliauskienė mirė 2009 m. Palaidota Varlaukio kapinėse.

Už  E. Bieliauskienės istoriją, parašytą 2000 m., biblioteka dėkoja Eržvilko gimnazijos istorijos mokytojai Stasei Baužienei.

ONOS JANUŠKAITĖS - VASILIAUSKIENĖS ISTORIJA

Mano tėvelis - Petras Januška buvo Lietuvos savanoris. Jis už tarnystę Lietuvai buvo gavęs 18 ha žemės.Tarybų valdžia nepasidomėjo iš kur gauta žemė ir nepagailėjo šeimos. Ji buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Ankstų 1941 metų birželio 14 dienos rytą sodybą apsupo „čekistai“. Pasiruošti laiko nedavė, leido pasiimti tik drabužių ir šiek tiek maisto. Tėvai paliko visą savo turtą: 4 arklius, 6 karves, prieauglį, kiaules, avis, paukščius, namų apyvokos daiktus. Juos valdžia nusavino. O iš Batakių geležinkelio stoties išvežė visą mano šeimą: tėtį Petrą, gim.1893, mamą Oną, gim. 1904 m., brolį Petrą, gim. 1935 m., seserį Bronę, gim. 1929 m., Petrę, gim. 1927 m. ir mane Oną, gim. 1933 m. Tuo metu man buvo 8 metai ir lankiau Eržvilko gimnazijos 1 klasę.

Vasiliauskų šeima, 1954 m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)

Išvykę iš Batakių geležinkelio stoties važiavome ilgai, neatsimename kiek laiko. Išlaipino Tajaus gyvenvietėje, Syktyvkaro raj., Komijos ASR. Gyventi nebuvo kur, tundroje stūksojo tik 4 trobos, lentpjūvė ir maža ligoninė. Liepė statytis palapines („šalašus“). Labiausiai vargino uodai, kurių ten būdavo galybė. Nepavykdavo apsiginti, todėl vaikščiodavome sutinę. Tik vėliau tremtiniams leido pasistatyti barakus, nes artinosi žiema.

Tėvai darbavosi teritorijose aplink mūsų gyvenvietę. Už darbą mokėdavo duonos gramais. Dirbantysis gavo 500 gr., nedirbantis 300 gr. Moterims nebuvo atskirų darbų. Viską darė kartu su vyrais: kirto miškus, plukdė medieną bei virė terpentiną fabrikuose. Vietiniai gyventojai buvo tik komių tautybės žmonės. Labiausiai visus kankino badas ir nežinia. Viską, ką buvome atsivežę, ypač rūbus, mainėme į bulves ir miltus.

Vyko karas. Tėvas 1944 m. buvo pašauktas į frontą. Šeima liko be maitintojo, kuris gaudavo šiek tiek daugiau duonos. Mama atiduodavo savo davinį mums, kad mes išliktume gyvi. 1944 08 18 ji mirė išsekus nuo bado, būdama 40 metų amžiaus. Palaidojo ją vietinių gyventojų kapinėse, net joks kryželis su pavarde atminimui nebuvo pastatytas. Likome našlaičiai. Valdžia mane su broliu Petru išvežė į prieglaudą.

Petras Januška, 1954m. Varlaukio km. (Nuotrauka iš N. Urbonienės asmeninio archyvo)

Karas baigėsi, bet tėvas tik 1945 m. spalio mėn. 6 d. grįžo iš fronto į savo namus, kuriuose gyveno jo sesuo. Jis jau buvo gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, todėl ėmėsi visų įmanomų būdų susigrąžinti šeimą. Pasirūpino dokumentais, pagal kuriuos leido grįžti vaikams. Grįžome vieni 1947 metais.

1948 m. gegužę vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Mūsų šeima vėl buvo įrašyta į tremiamųjų sąrašus. Mano vyriausioji sesuo Bronė Januškaitė - Stirbienė nuvažiavo į Vilnių pas eržvilkiškį Juozą Banaitį. Jis tuo metu užėmė aukštas pareigas ( 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LTSR MT viršininkas- aut. pastaba). Tik jo dėka antrą kartą tremties pavyko išvengti.

ANTANO BITĖS ISTORIJA

VII ISTORIJA APIE ANTANĄ BITĘ IŠ GILVYČIŲ KAIMO (TAURAGĖS RAJONO)

Buvo 1951 spalio 2 diena, kuomet visą mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą. Tėtį Antaną, gimusį 1896 m., mamą Oną, gim., 1914 m., brolius: Albertą,  gim., 1946 m., Joną, gim. 1932m., seseris: Petrę, gim., 1940 m., Antaniną, gim., 1942 m. ir mane, gimusį 1950 metais.

Nuotrauka iš interneto (Nuotraukos autorė Marjam Petrauskienė, © Žemaičių muziejus „Alka“)

Mano tėvai nujautė, kad gali būti išvežti, todėl slapstėsi pas giminaičius. Sodybą aplankydavo tik naktimis, o mus įdavė kaimynas – „stribas“ Antanas Žukauskas (pravarde Paliejiškis). Mama pasakojo, kad naktį mūsų giminaičius Skrodenius apsupo „čekistai“. Niekam neleido išeiti, liepė ruoštis, pasiimti maisto, drabužių, nes teks išvykti toli. Susodino visus į automobilį ir nuvežė į Skaudvilę, o iš ten – į Viduklės geležinkelio stotį. Kelionė į Sibirą truko visą mėnesį. Mus išlaipino Krasnojarsko kr., Ačiansko sr., Nazarovo raj., Čia buvo tarybinis ūkis. Apgyvendino barake, kur turėjome sutilpti 10 šeimų. Tėvus įdarbino laukininkystėje, seserims reikėjo melžti karves.  Pirmaisiais metais buvo labai sunku. Trūko maisto, buvo nepakeliami šalčiai. Po metų mūsų šeima pradėjo gyventi šiek tiek geresnėmis sąlygomis. Tėvas buvo paskirtas didelės karvių fermos šėriku, o mama grūdų sandėlio darbininke. Vyresniajam broliui buvo skirtas traktorius. Sesėms leido lankyti mokyklą.

1958 metais mano tėvai gavo leidimą grįžti į Lietuvą, nes buvo paskelbti nepavojingais. Tačiau Lietuvos TSR valdžia nedavė leidimo gyventi  tėviškėje. Neturėdami  kito pasirinkimo ,išvykome į Kaliningrado srities, Slavsko rajono , Timiriazevo tarybinį ūkį.  Kaliningradas buvo vis arčiau Lietuvos. Tėvai įsidarbino laukininkystėje, o seserys melžė kolūkio karves.

STANISLOVO MOCKAIČIO ISTORIJA

Mano šeima gyveno Gaurės miestelyje. Turėjome 22 hektarus žemės, buvome ūkininkai. Mūsų šeimoje buvo 10 vaikų: penki broliai ir penkios seserys. Sesuo Pranciška buvo namų šeimininkė, brolis Kleopas ūkininkavo tėvų žemėje, o aš mokiausi siuvimo pas „kriaučių“ Tauragėje.

                                                            Stanislovas Mockaitis siuvykloje (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Apie trėmimus mes žinojome ir galvojome, kad mūsų tai nelies, nes su politika jokių sąsajų neturėjome, o ir mokyti nebuvome. Mūsų buvo daugiavaikė šeima, o dažniausiai vežė išsilavinusius žmones.

1948 05 22 dieną Gaurės miestelyje sutikau ginkluotus rusų kareivius, bevarinėjančius žmones. Pakliuvau ir aš į tą grupę, nes jie nieko neklausinėjo, areštavo ir tuščiomis kišenėmis, kaip buvau išėjęs iš namų, nuvežė į areštinę. Vėliau atvežė ir brolį Kleopą su seserimi Pranciška. Visą naktį pralaukėme areštinėje. Ryte susodino į sunkvežimius ir nuvežė į Tauragės geležinkelio stotį. Mašinoje turėjome sėdėti vienas kitam tarpe kelių, kad nepabėgtume. Joje buvo po vieną rusų kareivį, ginkluotu automatu. Išlaipino ir suvarė į gyvulinius vagonus. Žmonės blaškėsi, raudojo, o šeimos su mažais vaikais prašėsi būti paleidžiamos. Dauguma giedojo gegužines giesmes, šaukėsi Dievo pagalbos. Kai kurie jauni rusų kareiviai, matydami tokius vaizdus taip pat verkė.

Iš mūsų kaimo kartu išvežė aštuonias ūkininkų šeimas: Kupsčikaičius, Brožius, Mozerius, Laugalius (kitų pavardžių nebepamenu).

Vagonuose buvome sugrūsti vieni prie kitų. Trūko oro, dusome. Važiavome 18 parų, o valgyti pirmą kartą davė tik po savaitės - tai buvo sūdyta žuvis. Košės ar sriubos traukinių stotyse galėjome nusipirkti už savo pinigus, lydimi apsaugos kareivių. Sustojimuose pasisemdavome vandens iš pelkių, o ir iš vagono išleisdavo tik po 2 žmonės.

Pirmą kartą ešelonas sustojo Chazano stotyje, Irkutsko sr. Nuo čia išvarė pėsčiomis iki miške stūksančių barakų. O jie buvo sausakimši. kai kuriems net vietos neužteko, todėl iš tvorų statėsi pašiūres nuo lietaus ir vėjo. Visus tremtinius įdarbino miško pramonėje. Darbas buvo nežmoniškai sunkus ir alinantis.

Po metų, kitu etapu mus išvežė į Krasnojarsko sr, Uderėjaus r., Razdolnos (dabar - Razdolinsk) gyvenvietę. Čia taip pat buvau įdarbintas miško pramonėje. Vėliau, pareigūnai sužinoję, kad moku siūti, įdarbino siuvykloje. Siuvau kostiumus, paltus, skrybėles. O mano sesuo, būdama 35 metų amžiaus, susirgo mažakraujyste ir mirė.

Sibire lietuviai buvo labai vieningi. Kartu švęsdavome Vasario 16, Motinos, Lietuvos kariuomenės dienas. Rusai nieko nesuprasdavo, o mes nieko ir neaiškindavome. Kartu su mumis buvo išvežtas ir Gaurės miestelio klebonas J. Budrikis. Jis buvo labai draugiškas, paprastas žmogus, mokėjęs paguosti ir džiaugtis kartu su visais.

1953 m. mirė Stalinas. Mes visi labai džiaugėmės, bet negalėjome to parodyti, nes bijojome. Rusės verkė, šaukė, sakydamos, kad mūsų „Tėvelis“ mirė. Visur buvo organizuojami mitingai, reikėjo gerbti tylos minute.

Po Stalino mirties gyvenimas Sibire šiek tiek palengvėjo. Rusai pradėjo gerbti lietuvius už darbštumą, laikyti daugiau už juos išmanančiais. Lietuviai ir namukus sau statėsi, ir bulvių užsiaugindavo, kai kurie net karvę galėjo nusipirkti. Rusai iš mūsų mokėsi gyventi, nes vietiniai gyventojai buvo tikri skurdžiai.

1997 m Gedulo ir Vilities dienos minėjimas Varlaukio geležinkelio stotyje, nuotraukoje Stanislovas ir Stasė Mockaičiai. (Nuotrauka "Šviesa" laikraščio)

1955 metais dirbdamas siuvykloje susipažinau su Stase Vitonyte, pamilome vienas kitą ir sukūrėme šeimą. Buvome išsinuomoję butą. Aš siuvykloje uždirbdavau nemažai pinigų. Žmona po ligos (buvo pašalintas inkstas) gaudavo invalidumą. Aš išsiėmiau patentą ir atsidariau mažą siuvyklėlę.

ANGELINOS BAČKYTĖS - VENIULIENĖS ISTORIJA

„Didžiausias XX a. vidurio trėmimas užklupo Lietuvą 1948 05 22 d. Buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau 12000 šeimų, kodiniu pavadinimu “Viesna“. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį buvo įrašomi partizanų ir jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip nusikaltusių sovietų valdžiai, šeimos. Tomis dienomis buvo išvežta 40002 Lietuvos žmonių, tame tarpe 12000 vaikų bei 5000 vyresnių nei 60 m. Daugiausiai apgyvendinta buvo Krasnojarsko krašte – per 22000, 11500 – Irkutsko , 4000 - Buriatijos ATRS.“ (Ištrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo). 

A. Vaitkutė, A. Bačkytė, D. Bačkienė 1954m., Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)

„Varlaukio ir Viduklės geležinkelio stotyse iš 62 vagonų buvo sudarytas ešelonas Nr.97921 šeimoms iš Raseinių, Tauragės ir kitų apskričių. 13 ir 14 ešelono vagonuose vežė šeimas iš Raseinių apskr., Betygalos vlsč. Kudonių kaimo: Bačkys Petras, gim. 1916 m., ūkis 70 ha., Bačkienė Domicelė, gim.1922 m., Bačkytė Angelina, gim. 1946 m. ir kitų kaimų”. (Ištrauka iš Aldonos Matulkaitės knygos „Igarkos tremtiniai“, Vilnius, 1998 m.)

Viena iš tų 12000 vaikų buvo ir Angelina Bačkytė. Jai buvo tik 2 metukai, todėl kelionės į Sibirą neprisimena.

Tėvelių istoriją papasakojo Angelina.

Mano tėvai buvo turtingi žmonės, turėjo 70 ha žemės, turėjo tarnaitę, kuri padėjo mamai namų ruošos darbuose. Jie žinojo, kad prasidėjo trėmimai ir jų šeimos tai gali neaplenkti. Nutarė slėptis, pradėjo krautis daiktus. Netrukus prisistatė „stribai“, kurie atvyko sunkvežimiu. O mus išdavė tarnaitė, kuri pranešė saugumui, jog tėvai nori pabėgti. Tėvai labai jaudinosi, verkė, prašė, kad vyresnėlę dukrą Janiną išgelbėtų. Pasigailėjo vienas iš „stribų“ – Jonas Pocius. Jis ir priglaudė sesę pas save, o vėliau perdavė mamos tėvams - seneliams Vaitkams. Kartu su mumis išvežė ir kitas dvi mano mamos seseris: mokytoją Anelę Vaitkutę ir Genovaitę Vaitkutę (ji buvo Betygalos gimnazijos 5 klasės mokinė), kitaip sakant, buožių dukras. Senelių neišvežė, jie spėjo pasislėpti.

Su šeima Igarkoje, 1950 metai (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Mus išvežė iš Viduklės geležinkelio stoties. Visiems trūko maisto, vandens, oro. Gamtinius reikalus atlikdavome pro grindyse išgręžtą skylę. Niekam nebebuvo ko gėdytis. Traukinys pirmą kartą sustojo Rusijoje, įvykus katastrofai. (Daugiau faktų apie katastrofą skaitykite paspaudę nuorodą: https://bit.ly/2yif3Ao). Ešelonas susidūrė su kitu traukiniu. 38 vagonai nuvažiavo nuo bėgių, iš jų 10 vagonų su tremtiniais ir 1 apsaugos buvo sumaitoti visiškai. Pastaruosiuose liko mažai gyvų žmonių. Atvyko daug rusų kareivių, kurie iškasė dideles duobes, sumetė lavonus, o sužeistuosius vežė į Ufos ligoninę. Likusius gyvus sulaipino į kitus vagonus ir dar 5 paras vežė toliau.

Pirmas iš dešinės tėtis Petras Bačkys su draugais, 1950 m. Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Atvykome į Krasnojarską, prie Jenisiejaus upės. Čia dar buvo ledų sangrūdos, todėl mus apgyvendino didžiuliuose barakuose laukti, kol išplauks ledai. Pagaliau atplaukė laivas. Jis buvo vardu „Marija Uljanova“ (pavadintas Lenino sesers garbei). 10 parų plaukėme Jenisiejaus upe aukštyn, kol išlaipino Igarkoje. Jokių barakų ten nebuvo, o niekas ir nepasakė, kad ten yra amžinasis įšalas. Tremtiniai iš lentgalių statėsi barakus. Atėjus vasarai, žemė suminkštėjo ir barakai ėmė griūti. Tėvai vos suspėjo mane gyvą iš ten išnešti. Mama niekur nedirbo, nes namuose reikėjo prižiūrėti mane. Be to ji prižiūrėjo ir viso barako vaikus, dirbo aukle. Tėvas dirbo miško pramonės kombinate, žaliavos biržoje (rąstų sandėliuose). Čia reikėjo priimti, rūšiuoti ir sandėliuoti miško medžiagą. Rusų brigadininkai apmokydavo lietuvius, kaip išardyti sielius. Tai buvo nežmoniškai sunkus komandinis darbas .Ne kartą teko ir išsimaudyti su visais drabužiais šaltame upės vandenyje. Alinantis darbas atsiliepė tėvo sveikatai. Atsirado kosulys, pradėjo dusti, bet nuo darbo niekas neatleido.

Igarkoje prabuvome 8 metus. Aš mokiausi Igarkos vidurinėje mokykloje. Ten baigiau 2 klases.

Angelina Bačkytė 1951 m., Igarka (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Po Stalino mirties į Lietuvą dar neišleido, bet leisdavo žmonėms persikelti į kitas Rusijos vietas. Pavyko ir mano tėvams. 1956 m. atvykome gyventi į Taišetą. Tėtis gaudavo invalidumą, mama įsidarbino duonos kepykloje. Gyvenimas jau buvo daug geresnis, bent jau netrūko duonos. Pradėjau lankyti Taišeto vidurinės mokyklos 3 klasę. Puikiai kalbėjau rusiškai, mokiausi labai gerai. Klasėje mokėsi gal 8 tautybių vaikai. Bendraklasiai buvo draugiški, nesijautėme tremtinių vaikais. Prisigalvodavome visokiausių žaidimų. Įdomiausiai būdavo šokinėti iš kedro medžių į žalius samanų patalus. Jautėmės, lyg šoktume ant debesų. O nukritusius nuo medžių kedrų riešutus parnešdavome namo, sėklas suvalgydavome, o konkorėžiais tėveliai kūrendavo krosnis.

Taišeto miestas buvo arčiau Baikalo ežero, gamta ne tokia atšiauri. Bet tėveliui darėsi vis blogiau. Gydytojai jokios ligos jam nenustatė. 1958 m. žiemą sužinojome, kad galime vykti į Lietuvą. Nubėgau pasidžiaugti pas tėtį gera naujiena. Bet jis neapsidžiaugė, sakydamas, kad gimtinės, jis nebepamatys. Paprašė prižadėti, kad kai jis numirs, palaikus parvežčiau į Lietuvą. Po 2 dienų tėtis mirė. Tai buvo 1958 02 16. Palaidojome Taišeto miesto kapinėse. Buvo labai baisu. Pažadą, duotą tėvui įvykdžiau, 1991 m. savo lėšomis, padedant sūnui Rimantui, palaikus parskraidinome į Lietuvą. Palaidojome gimtinėje, Betygalos kaimo (Raseinių r.) kapinėse. 

Su mama į Lietuvą grįžome 1960 m. vasarą, bet čia mūsų niekas nelaukė. Sodyboje, gimtajame Kudonių kaime, (netoli Betygalos, Raseinių r.) buvo įsikūrusi ligoninė. Mama susirado butą Betygaloje ir įsidarbino vaikų darželyje. Aš blogai kalbėjau lietuviškai, o rašyti visai nemokėjau, todėl prašiau mamos leisti į mokyklą, kurioje mokėsi rusų tautybės vaikai. Mamos draugė papasakojo, kad tokia mokykla yra Kauno 10 vidurinė. Ten ir buvau priimta. Čia kartu mokė kirpėjos ir audėjos profesijos. Baigusi vidurinę, įstojau į Vilniaus universitetą mokytis rusų kalbos ir literatūros. Po kelių mėnesių sunkiai susirgo mama, todėl dienines studijas pasikeičiaų į neakivaizdines. Įsidarbinau Mituvos aštuonmetėje mokykloje mokytoja. Gavau tarnybinį butą, parsivežiau kartu gyventi ir mamą.

Angelina su vyru Rimantu (Nuotrauka asmeninio archyvo)

1966 m. mokykloje susipažinau ir ištekėjau už mokytojo Rimanto Veniulio. Po 2 metų jis gavo paskyrimą dirbti Varlaukio aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Visi išvykome į Varlaukį. Vyras  42 metus buvo šios mokyklos vadovas. Aš šioje mokykloje dirbau - 45 metus. 

Mama Domicelė Bačkienė mirė po sunkios ligos 2006 m., būdama garbingo 84 metų amžiaus. Palaidota Betygalos kapinėse, Raseinių r.ajone. 

Vyras mirė 2010 m. Palaidotas Varlaukio kaimo kapinėse.

Šiuo metu Angelina Bačkytė – Veniulienė gyvena Jurbarke. Aktyviai dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus veikloje, yra pirmininko pavaduotoja, lanko rajono tremtinius. Kartu su Lybiškių bibliotekininke jau daugiau kaip 25 metus organizuoja Atminimo valandą, skirtą Vilties ir Gedulo dienai paminėti Varlaukio geležinkelio stotyje. Už pilietiškumo ir patriotiškumo žinių sklaidą, tremties ir rezistencijos istorijos puoselėjimą apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu "Už nuopelnus Lietuvai". 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Varlaukio geležinkelio stotyje 1998 06 14 (Nuotrauka asmeninio archyvo)

Plačiau apie Igarkos tremtinių likimus rekomenduojame paskaityti Aldonos Matulkaitės knygą „Igarkos tremtiniai“.

BRONISLAVOS KAIRYTĖS - RUSTEIKOS ISTORIJA

IV ISTORIJA APIE BRONISLAVĄ KAIRYTĘ – RUSTEIKĄ IŠ SKLIAUSČIŲ KAIMO

Pasakoja Bronislava, gim. 1934 m.

JONO VINICKIO ISTORIJA

III ISTORIJA APIE TREMTINĮ JONĄ VINICKĮ IŠ MOSTEIKIŲ KAIMO ( 1940 – 2016)

Savo šeimos tremties istoriją papasakojo Jonas Vinickis

Mūsų šeimą- tėvą Juozą, gim., 1903 m., mamą Petronėlę gim., 1910 m., seserį Stasę gim., 1939 m., ir mane ištrėmė 1948 gegužės 2 dieną. Lietuvoje liko tik mano mažiausias broliukas Antanas (1,5 m.). Jį paslėpė ir priglaudė mūsų kaimynai Šteimantai.

Supratome, kad tremia visus tuos, kurie turi daugiau žemės. Mes tuo metu turėjome tikrai nemažai: 33 ha žemės, 12 šeimų bičių, nemažą bandą karvių, prieauglio, 2 poras arklių kinkinių. „Stribai“ su keliais rusų kareiviais atėjo nakčia. Mus saugumui išdavė kaimynas Grigalavičius. Jam talkino ir kitas kaimynas J. Šimkus, kurie ir pasirašė išdavimo akte. Jų tikslas buvo pasidalinti mūsų turtą.

Jono Vinickio tėvai

Rusų kariai buvo geranoriški, įspėjo, kad veš toli. Nušovė kiaulę ir karvę, susūdė jų mėsą. Liepė pasikinkyti savo arklius, prisidėti mėsos, maisto, drabužių, tiek kiek tilps į vežimą. Kareiviai kartu su mumis nevažiavo, bijojo partizanų. Su mumis kartu vyko tik „stribai“, apsiginklavę šautuvais. Palydėjo į Nemakščius, kur buvome susodinti į sunkvežimius ir nuvežti į Viduklės geležinkelio stotį. Daiktus leido pasiimti, o mūsų arklių kinkinį konfiskavo.

 Stotyje mus susodino į gyvulinį vagoną, kuriame jau buvo apie 50 žmonių, iš kurių dauguma vaikai. Prisiminimuose išliko Mažeikienė su savo mažais 4 vaikais, Pocius iš Viduklės, Šegždai iš Nemakščių. Vagone buvo labai karšta, trūko oro ir geriamo vandens. Pirmą kartą traukinio ešelonas sustojo Tomske, nes susidūrėme su kitu traukiniu. Labai džiaugėmės, kad mūsų vagonas buvo paskutinis, nes išlikome gyvi. Pirmuose trijuose liko tik sumaitoti kūnai, buvo labai baisu. Avarijos vietoje prabuvome tris paras. Šalia buvo ežeras, leido net nusimaudyti jame. Vėliau mus likusius gyvus, persodino į kitą traukinį ir vežė iki Krasnojarsko miesto. Čia prabuvome dvi savaites, laukėme, kol Jenisiejaus upėje išplauks ledai. Vėliau susodino į didelį laivą, kuris vadinosi „J. V Stalinas“. Juo plaukėme šešias paras, iki kol išlaipino Igarkoje. Savaitę pragyvenome ant upės kranto, nes buvo tiek daug žmonių, kad neturėjo kur mus visus apgyvendinti. Vėliau mus ir dar kitas 28 šeimas sutalpino į vieną baraką.

Igarka buvo didelis miestas, čia buvo daug barakų, administracinių pastatų, vidurinė mokykla, parduotuvė, ligoninė, paštas, viešoji pirtis.

Tėtis buvo įdarbintas medžio apdirbimo gamykloje. Pradžioje ritino rąstus, vėliau pakavo apdirbtas lenteles. Mama, sesė ir aš susirgome „cinga“ (med. skorbutas), kraujavo dantys, būdavo silpna, mama 1,5 metų nesikėlė iš lovos. Rusų gydytojai gydė, bet vaistų nuo šios ligos neturėjo. Vietoj jų, kasdien išduodavo po 1 kilogramą bulvių. Tik vėliau pradėjome gauti vitamino C, nuo kurio mums pasidarė geriau.

Rusų kalbą išmokau pats. Pradėjau eiti į mokyklą, baigiau penkias klases, toliau nebesimokiau, nes įsidarbinau ligoninėje. Veždavau arkliais geriamą vandenį. Už darbą gaudavau kelis rublius ir geriamo vandens statinę. Vėliau pradėjau dirbti lentpjūvėje: ritinau rąstus, galandau pjūklus, arkliais veždavau lentas.

Sibire praleidome 10 metų. 1958 vasario 2 dieną gavome leidimą grįžti į Lietuvą. Man teko pasilikti, nes krisdamas rąstas buvo sulaužęs koją. Man tuomet buvo 18 metų, prižadėjau tėvams grįžti vienas. Šeima išvyko į Lietuvą, o aš parvykau tik 1959 metais sausio mėnesį. Skridau lėktuvu iš Igarkos į Krasnojarską, iš ten traukiniu į Maskvą. Čia sulaukiau traukinio, vykusio į Kauną. Iš čia pakeleivingomis mašinomis grįžau į gimtus namus.

Grįžę į Lietuvą tėvai gimtosios sodybos neberado - namas buvo nugriautas. Padedami kaimynų, pasistatė nedidelį namuką. Prisiregistruoti sugrįžusiems tėvams padėjo buvęs to meto kolūkio brigadininkas Vincas Grikšelis.

Jonas Vinickis mirė 2016 metais, palaidotas Vilniuje.

BRONĖS SIMONAVIČIENĖS ISTORIJA

II ISTORIJA I APIE TREMTINĘ BRONĘ SIMONAVIČIENĘ IŠ PETKAIČIŲ KAIMO (1918 – 2006)

I Pasakojo Bronė Simonavičienė I

Buvo 1951 metų spalio 2 diena, kai į namus įsiveržė Skaudvilės valsčiaus „stribai“. Liepė visiems rengtis ir ruoštis į kelionę. Apie trėmimus jau buvome girdėję ir nė kiek nenustebome, kad tai neaplenkė ir mūsų. Sužinojome, net kas mus apskundė. Tai buvo vyro brolio žmona (Lietuvos rusė). Jos pusbrolis Augucevičius dirbo Klaipėdoje, žmonių trėmimo viršininku. Jie norėjo užvaldyti mūsų namus ir žemę. Ūkį tais laikais turėjome nemažą: 38 ha žemės, 6 ha miško ir 30 avilių bičių šeimų. Jokių samdomų darbininkų neturėjome, ūkyje apsikuopti padėdavo vyro sesuo Ona Ambrozaitienė, kuri gyveno kitapus Trišiūkštės upelio.

Išvežė visą mūsų 8 asmenų šeimą: vyrą Petrą gim., 1902 m., dukras: Aldoną gim., 1941 m., Ireną gim., 1946 m., sūnūs: Joną gim., 1942 m., Edvardą gim., 1944 m., Petrą gim., 1947 m., Antaną gim., 1949 m. Iš namų iki Skaudvilės vežė arkliais, leido pasiimti tiek, kiek galėjome panešti. Pasiėmėme storų vilnonių drabužių, nes artinosi žiema, maisto: obuolių, lašinių, medaus. Skaudvilėje jau laukė sunkvežimiai „Palutarkos“. Ten susodinę išvežė į Tauragės geležinkelio stotį, kur laukė gyvuliniai vagonai. Vagone jau sėdėjo aštuonios šeimos (tik pavardžių nepamenu). Buvo labai šalta, todėl džiaugėmės, kad langai buvo užkalti ir turėjome šiltų rūbų. Gamtinius reikalus atlikome ten pat - vagone į kibirą, tik vėliau prasilupome skylę, kurią uždengdavome maišu. Trūko geriamojo vandens, ešelonas Lietuvoje nebuvo sustojęs. Pirmą kartą sustojome kažkur Rusijoje, bet iš vagono išleido tik po vieną, iš stoties atsinešti vandens. Paskutinė stotelė buvo Pervačenskas, Krasnojarsko sritis.  Išlaipino iš ešelono į ten laukusius sunkvežimius, vežė apie 50 kilometrų mišku. Kelio jokio nebuvo, mašinos strigdavo pelkėse, kratė per duobes, todėl visi bijojome, kad mašina neapsiverstų ir mes nežūtume.

Simonavičių šeima prie gimtosios sodybos

Apgyvendino kolūkyje „Starobagatyj“. Trobelė buvo miniatiūrinė. Turėjo 4 langus, kuriuose nebuvo nei rėmų, nei stiklų, viduje buvo šalta ir prisnigę. Langus užsikamšėme drabužiais iki kol įsistiklinome, o  miegojome ant ryšulių, kuriuos buvome atsivežę. Vėliau kolūkis davė kelias lentas, kad pasidarytume gultus. Šeši vaikai ant vienų gultų - trys viename gale, trys kitame, kad būtų šilčiau. Per naktį, net kibire vanduo užšaldavo, žiemą būdavo apie 35 laipsnius šalčio. Malkų rinkdavomės taigoje, kolūkis duodavo arklį joms parsivežti.

Iš karto buvome išskirstyti į brigadas, mūsų vadinosi „Borsuk“. Vyrui teko prižiūrėti telyčių bandą, t. y. dirbti piemeniu. Aš dirbau sandėlyje, kur žiemą džiovindavome grūdus, o vasarą pievose grėbėme šieną, dirbome miško ruošimo darbuose. Vyras gyvulius prižiūrėjo kaip savus, per 2 metus nekrito nei vienas veršis. Todėl už gerą darbą brigadininkas paskyrė premiją – vieną telyčią. Vėliau iš jos prisiauginome karvę, kad vaikams būtų pieno. Už darbą kolūkyje mokėdavo grūdais. Už vieną darbadienį –  vienas kilogramas grūdų. Gyvenome labai sunkiai. Vaikai, nors ir buvo maži, rimtai nesirgo. Vasarą miškuose jie rinkdavo laukinius žirnius, žemuoges, avietes, česnakų lapus. O kai trūkdavo maisto - mainydavome pas vietinius rusus geresnius drabužius į bulves ar miltus. Vietinių rusų gyneno gal tik 10 šeimų, kartu su mumis buvo Gudavičiai iš Viduklės, Treinauskai iš Girkalnio.

Šiame kolūkyje nebuvo nieko: nei pašto, nei parduotuvės, nei mokyklos (ji buvo už 5 km.). Pro šalį tekėjo upė „Čiulym”, joje buvo gausu žuvies: lašišų, vėgėlių ir daug kitų. Gaudydavome su vaikais, savais padarytais tinkliukais. Miškuose buvo meškų, vilkų, gyvačių. Išmokome prisitaikyti prie čionykštės gamtos.

Į Lietuvą grįžome 1956 metų birželio 22 dieną. Kolūkiui „Tarybinis artojas“  vadovavo Jonas Striaukas. Jis leido apsigyventi gimtojoje sodyboje, o joje dar gyveno įskundėjai. Jiems nebuvo kur trauktis, todėl dar 2 metus gyveno kitame trobos gale. Supratau, kad sąžinė jiems nedavė ramybės, nes vėliau brolio žmona gyvenimą baigė savižudybe. Kaimynai buvo geri, kas ką buvo išnešę, atgal sugrąžino. Vėliau buvome priimti į kolūkį, kuris vadinosi „Ąžuolas“. Vyras ganė kolūkio gyvulius, o aš melžiau karves. Lietuvoje įsikurti daugiau jau niekas nebetrukdė.

Archyvinė tremties pažyma

Petras Simonavičius mirė 1988 metais, sulaukęs 86 metų amžiaus, Bronė Simonavičienė mirė 2006 m, sulaukusi garbingo 91 m. amžiaus. Palaidoti Adakavo kaimo kapinėse.

Šiuo metu gimtinėje gyvena sūnus Petras su žmona Zita. Jie puoselėja tėvų žemę, prižiūri didelį bityną. Kiekvienais metais dalyvauja Gedulo ir Vilties dienos atminimo valandoje. Varlaukio geležinkelio stotyje pasakoja jaunimui savo išgyventus metus tremtyje.

__________________

Tekstą užrašė Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė

Nuotraukos: B. Simonavičienės asmeninis archyvas

STASĖS VITONYTĖS- MOCKAITIENĖS ISTORIJA

I ISTORIJA | Apie Lybiškių kaime gyvenusią tremtinę - STASĘ VITONYTĘ - MOCKAITIENĘ   (1923-2008)

| Pasakojimas užrašytas 1996 m .|

Mano šeima gyveno Anykščių rajone, Debeikių valsčiaus Aušros kaime. Gyvenome šešiese: tėtis, keturios sesės ir brolis. Tėvas Ignas, gimęs 1874 m., sesuo Konstancija, gimusi 1908 m., sesuo Emilija, gimusi 1921 m., aš - Stasė, gimusi 1923 m., sesuo Bronislava, gimusi 1931 m. Mamos neturėjome, jos netekome, kai man buvo 10 metų. 

1948 m. gegužės 22 d. į mano šeimos namų duris pasibeldė „stribai“ – Palūnas ir dešimtininkas Girnius, apsiginklavę šautuvais ir liepė ruoštis kelionei „pas baltąsias meškas". Leido pasiimti truputį maisto, drabužių ir kitų reikmenų, kiek galime panešti. Namų duris užrakino patys. Matėme, kad ant pečių su maišais nešėsi suverptas vilnas. Tėvelis buvo senas (74 m.), todėl nuo šeimos nebuvo atskirtas. Brolis buvo išvežtas kitu etapu.

Išvežė iš Subačiaus geležinkelio stoties (Kupiškio raj.). Iki stoties buvome varomi pėsčiomis. Kartu su mumis, iš to paties Aušros kaimo, dar buvo Jankauskai, Radzevičiai. Ten buvome susodinti į gyvulinius vagonus. Jame buvome 32 žmonės. Viena moteris buvo nėščia ir vienas dviejų mėnesių kūdikis. Vagono langelis buvo užkaltas, kad negalėtumėm pabėgti. Negavome nei maisto, nei vandens, trūko oro, nes buvo šiltas pavasaris. 

Traukinys pirmą kartą sustojo Rusijoje - Velikije Luky stotyje. Vandens nedavė, tik leido atsidaryti langelį. Antrą kartą sustojo kažkur laukuose, ten kur buvo daug pelkių. Iš vagono išleisdavo po du žmones (iš pelkių) pasisemti vandens. Vėlesnėse stotyse pradėjo duoti košę, kurios nebuvo įmanoma valgyti. 

Pagaliau sustojome Krasnojarsko krašte, Manskij r., Kamarčiagos geležinkelio stotyje. Išlaipino iš traukinio ir sunkvežimiais vežė į kolūkį. Ten barake pralaikė mus keturias dienas, vėliau pėsčiomis ėjome apie 20 kilometrų iki geležinkelio, vadinamo „siauruku“. Ten susodino į traukinuką ir atvežė į vidurį didelio miško, kur stovėjo vienas didelis barakas. Jame visus mus ir apgyvendino. Tai buvo miškas ir troba, kurią kaip rusų liaudies pasakoje "Maša ir lokys“ pavadinome „Medviežij log“ (liet. Meškos irštva). 

Ten buvo pilna blakių. Maistą gaminome lauke, pasidėjus puodus ant akmenų. Dėl maisto trūkumo, savo geresnius daiktus mainydavome su vietiniais rusais, kad gautume duonos ar bulvių. Mūsų visas barakas dirbo miško kirtimo darbuose: pjovėme medžius, genėjome šakas, tiesėme kelius. Kadangi tėtis buvo senas, jį paskyrė sargu saugoti lentas. Žiema buvo labai šalta ir jis susirgo plaučių uždegimu. Jokio daktaro nebuvo, vaistų taip pat. Ėjau pėsčiomis į artimiausią vaistinę, kuri buvo tik už 20 kilometrų. Deja, išgelbėti nepavyko, kai grįžau tėtis mirė ant mano rankų. Su seserimis jį palaidojome miške. 

Gauti elementarios medicinės apžiūros buvo labai sudėtinga. Man pačiai, berišant sielius, užkrito rąstai, kurie griūdami sulaužė raktikaulį. Daktaras (rusas) buvo už trijų kilometrų. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad nieko čia blogo. Nedarbingumą davė trims dienoms, skausmas buvo didžiulis. Gerai, kad buvo su mumis jaunas daktaras iš Debeikių – Kazimieras Šukys, kuris stipriai subintavo ranką ir krūtinę, kad mažiau skaudėtų. Po trijų dienų daktaras pastebėjęs, kad ranka netaisyklingai gyja, pratęsė nedarbingumą dar dešimt dienų, tačiau buvo labai piktas ir nepatenkintas, kad jį trukdo be rimtos ligos.

Pavojų buvo pilna visur. Kaip dabar pamenu, kiek miške ir pievose buvo daug gyvačių! Avalynės tinkamos neturėjome, bet grėbdavome šieną su bateliais. Kartą įkando gyvatė. Rusas prižiūrėtojas užveržė koją aukščiau kelio ir įkąstą vietą pabarstė tabaku. Taip išgelbėjo nuo mirties. 

1948 m. rugsėjo mėn. tik mūsų šeimą "siauruku" išvežė už dešimt kilometrų esančią Ariešnos gyvenvietę. Apgyvendino atskirame name, kuriame jau gyveno dvi lietuvių šeimos. Veikė parduotuvė, ligoninė, kontora, paštas, pradinė mokykla, lentpjūvė. Ten taip pat dirbome miško ruošimo darbuose. Iki įrankių sandėlio tekdavo eiti šešis kilometrus. Ten pasiėmę kirvius ir pjūklus dar dvylika kilometrų iki darbo vietos. Žiemą būdavo taip šalta, kad apsirengdavome ką rasdavome. Po darbo grįždavome labai vėlai. Jokių švenčių nebešvęsdavome, norėjome tik poilsio.

Gyvenvietėje gyveno daug vietinių gyventojų rusų. Jie buvo nusiteikę draugiškai. Mainė geresnius drabužius į maisto produktus: kruopas, cukrų, bulves. Pavyzdžiui, už pūkinę "kaldrą" gaudavome 5 kibiriukus bulvių. Viršūnes palikdavome sėklai, o likusią dalį suvalgydavome. 

Atsimenu pavasarį pasisodinome už trobos bulvių, kurios iki rudens užderėjo puikiai. Deja, nusikasti nespėjome. 1949 m. išvežė vėl į kitą vietą. Angaros upėje įlaipino į didžiulį laivą "J.V.Stalinas“, atplaukėme į Matygino uostą. Ten vežė pro stotis „Pinija“, „Narva“, kol pamatėme „Razdolnoje“ gyvenvietę. Joje buvo išvystyta pramonė. Veikė metalo liejykla, statybos bendrovė, pirtis, plytinė, siuvykla, vidurinė mokykla, daug šachtų. Tremtiniai daugiausia dirbdavo šachtose, kur kasdavo anglį, geležies rūdą arba statybose. Buvo atvežama daug įvairių tautybių žmonių: ukrainiečių, estų, latvių, kazachų, kalmukų, o ir lietuvių iš visos Lietuvos. 

1953 m. šienapjūtė Sibiro miškuose (pirmame plane Stasė Vitonytė)

Nežinomybės buvo daug. 

Mus apgyvendino atskirame name, kuriame jau buvo įsikūrusios trys lietuvių šeimos: Miknevičiai, Ezerskai ir Zoriai. Buvau įdarbinta statybos brigadoje. Nuo ankstaus ryto iki pietų maišydavau cementą namų statybai, vėliau veždavo į smėlio karjerus kastuvais kasti smėlio į mašinas. Čia darbo laikas nebuvo ribojamas. 

Tik vėliau per pažįstamus įsidarbinau siuvykloje, kuri vadinosi „Modnij cech“. Dar gyvendama Lietuvoje, mokėjau gerai siūti. Siuvau šio miestelio ponioms sukneles, kostiumėlius ir paltus. Gaudavau ir atlyginimą, po 700 rublių per mėnesį. Gyvenimas jau nebebuvo toks baisus.

Siuvykloje susipažinau su savo vyru, taip pat tremtiniu Stanislovu Mockaičiu kilusiu iš Tauragės rajono Gaurės miestelio. Susituokėme. 

1955 m. sustreikavus sveikatai, dėl ilgų sunkaus darbo metų teko pašalinti vieną inkstą. Rusų gydytojai suteikė II grupės invalidumą. 

1956 m. gavę iš komendatūros leidimą, išvykome iš Krasnojarsko sr. į Irkutsko sr. Kazano gyvenvietę. Ten gyventi pakvietė vyro brolis Kleopas Mockaitis, kur ir pats ten buvo sukūręs šeimą. Išsinuomavome kambarį pas tremtinius lietuvius Liorančus, atvežtus iš Kaltinėnų. Jie jau buvo pasistatę savo namą. Kadangi mano sveikata buvo bloga, niekur nedirbau. Vyras išsiėmė patentą ir atsidarė mažą siuvyklėlę.

Mockaičių šeima su giminaičiu tarnaujančiu Sovietų armijoje, 1955 m.

1958 01 11 susilaukėme sūnaus Raimondo, gimė Irkutsko sr, Uderysko r., Zimos gyvenvietėje. Po pusės metų gavę leidimą, išvykome į Lietuvą. Turėtus daiktus pasikrovėme į konteinerius geležinkelio stotyje ir traukiniu parvykome iki Vilniaus. Jau žinojau, kad mano tėviškėje gyvena kiti žmonės. Nusprendėme grįžti į Tauragės r. Gaurės miestelį, kur buvo vyro tėviškė. Deja, gimtosios sodybos neberadome. Namas buvo išardytas ir iš rąstų buvo pastatyta kolūkio vištidė. Apsigyvenome vyro sesers Šliagerienės kvietimu Jurbarko rajono Kubiliškės kaime. Vėliau gavome butą Lybiškių kaimo pirmajame daugiabutyje (aut. pastaba: dabar Stoties g. 10). 

Tremtyje Stasė Vitonytė - Mockaitienė praleido 10 metų. 
Stasė mirė sulaukus garbaus 85 metų amžiaus. 2008 m. palaidota Varlaukio kaimo kapinėse.

__________________

Tekstą užrašė Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė

Nuotraukos: S. Mockaitienės asmeninis archyvas